visúotinio šaukmo kariúomenė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karinių pajėgų viena rūšių, organizuojama bajorams atliekant karo prievolę už žemę.
Skelbiant visuotinio šaukimo mobilizaciją buvo nurodoma, kiek žemvaldys nuo valdomų valstiečių tarnybų, sodybų arba nuo dirbamų valakų privalo parengti kareivių. Atsižvelgiant į normas, žinomas nuo 16 a. pradžios, keitėsi visuotinio šaukimo kariuomenės kontingentas. Valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui 1502 Seimas Naugarduke nustatė: nuo 10 valstiečių tarnybų vienas ginkluotas, su skydu raitelis; 1528 Vilniuje – 10 metų nuo 8 tarnybų vienas raitelis su geru žirgu, ginkluotas ietimi, kalaviju arba kardu, šarvuotas, su šalmu, diržu ir pentinais, vėliavėle, apsirengęs spalvotu drabužiu, 1544 ir 1554 Lietuvos Brastoje – 8 metams vienas raitelis nuo 10 tarnybų. 1563 paskelbus visuotinę mobilizaciją stambieji žemvaldžiai nuo 20 tarnybų, be dviejų raitelių, turėjo pateikti dar vieną pėstininką; tai pakartota 1566 ir 1567 seimuose. Vieno raitelio pradėta reikalauti ne nuo tarnybų, o nuo dirbamo valako.
Po 1564–66 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismų ir administracinės reformos buvo sureguliuota visuotinio šaukimo kariuomenės organizacija pagal apskritis (pavietus). Pagal Pirmąjį Lietuvos Statutą (1529) karo tarnybą turėjo atlikti jaunuoliai nuo 17, pagal Antrąjį Lietuvos Statutą (1566) – nuo 18 metų. Nuo 16 a. pabaigos visuotinio šaukimo prievolė buvo atliekama remiantis Trečiojo Lietuvos Statuto (1588) principais ir priimtais seimų konstitucijose nutarimais, turinčiais įstatymo galią.
1528 atliktas pirmasis visuotinio šaukimo kariuomenės surašymas. Manoma, pašauktinė kariuomenė galėjo turėti apie 30 000 karių. 1567 Vilniaus, Trakų ir Naugarduko vaivadijose parengta 6300, Žemaitijoje – 2900, Palenkėje – 8800, Voluinėje – 900, Lietuvos Brastos, Minsko, Kijevo ir Vitebsko vaivadijose – 1000, iš viso – apie 20 000, kartu su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščių ir didikų parengtais kariais – 29 000 raitelių ir 4300 pėstininkų.
Po Liublino unijos (1569) nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atėmus ir prie Lenkijos prijungus 4 vaivadijas, pašauktinių sumažėjo. Per Livonijos karą (1558–83) valdovo Stepono Batoro vadovaujamuose žygiuose į Polocką ir Velikije Lukus dalyvavo po 10 000 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pašauktinių.
17 a. bajorija vengė dalyvauti karuose arba žygiuose; apskričių (pavietų) valdžiai nutarus, valdovui patvirtinus vietoj pašauktinių imta samdyti karius algininkus. Jie sudarydavo apskričių (pavietų) vėliavas, kurios prisijungdavo prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštsytės reguliariosios kariuomenės. Samdomoji kariuomenė buvo mobilesnė ir veiksmingesnė.
Visuotinio šaukimo kariuomenės dalinių 1700 dalyvavo Valkininkų konfederacijoje. Per 1794 sukilimą Vilniaus divizijoje su Rusijos okupacine kariuomene kovėsi Ašmenos, Trakų, Vilniaus apskričių visuotinio šaukimo rinktinės.
L: A. Tyla Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pašauktinės kariuomenės organizavimas XVI a. pabaigoje–XVII a. / Lietuvos TSR MA darbai A serija t. 1(70) 1980; E. Gudavičius Lietuvių pašauktinės kariuomenės organizacijos bruožai / Karo archyvas t. XIII 1992; H. Wisner Wojsko litewskie I połovy XVII wieku / Studia i materialy do historii wojskowości t. 19 cz. 1 1973.
2808