visúotinis mókymas, valstybės organizuojamas ir įstatymais reglamentuojamas švietimas bendrojo lavinimo mokyklose. Visuotinio mokymo idėjos pradėjo formuotis 16 amžiuje. Anglijos filosofas T. More’as knygoje Utopija (Utopia 1516) iškėlė vienodo visuomenės auklėjimo ir visų vaikų – berniukų ir mergaičių – pradinio mokymo idėją. T. Müntzeris (Vokietija) ir kiti reformacijos veikėjai reikalavo visus išmokyti skaityti ir rašyti, kurti mokyklas neturtingiesiems. 1619 Weimare, 1642 Saksonijoje, 1649 Viurtemberge, 1737 Prūsijoje buvo priimti pirmieji įstatymai dėl vaikų pradinio visuotinio mokymo. Mokyklose įvestas dėstymas gimtąja kalba, imta mokyti aritmetikos. Visuotinio mokymo įstatymus vykdė bendruomenės ir Bažnyčia. Valstybė mokykloms beveik neskyrė lėšų, nesirūpino mokytojų rengimu, todėl visuotinis mokymas plito lėtai. 19 amžiaus pirmoje pusėje pradines mokyklas lankė tik 50 % Vokietijos vaikų. Prancūzijos filosofas A. de Condorcet 1791 parengė visuotinio mokymo projektą, numatantį visų pakopų mokyklose visuotinį, nemokamą ir vienodą abiejų lyčių jaunimo mokymą, tikybos dėstymo panaikinimą. 1793 05 žirondistų Konventas priėmė dekretą, deklaruojantį pradinio visuotinio mokymo būtinumą, bet nepabrėžiantį jo nemokamumo, lygių teisių moterims ir mokymo pasaulietinio pobūdžio. Dekreto trūkumus kritikavo jakobinai. L. M. Lepeletier de Saint‑Fargeau parengė planą įvesti pasaulietinį nemokamą abiejų lyčių vaikų (5–12 metų berniukų ir 5–11 metų mergaičių) visuotinį mokymą, įkurti valstybės išlaikomus nacionalinius ugdymo namus su internatais. Planas Konvente buvo priimtas 1793 08, bet po kelių mėnesių nutarimas panaikintas. 19 amžiaus pabaigoje privalomo pradinio visuotinio mokymo įstatymas priimtas beveik visose Europos šalyse (1814 Danijoje, 1842 Švedijoje, 1848 Norvegijoje, 1870 Didžiojoje Britanijoje, 1878 Italijoje, 1881 Prancūzijoje), Jungtinėse Amerikos Valstijose pirmiausia Masačusetso valstijoje 1852 (iki 1918 priimtas visose valstijose), vėliau įsigalėjo beveik visose pasaulio šalyse. 20 amžiuje daugelyje valstybių laipsniškai buvo pereinama ir prie vidurinio visuotinio mokymo įgyvendinimo.
LIETUVOJE 18 amžiaus antroje pusėje 7–12 metų vaikų pradinį visuotinį mokymą pirmoji mėgino įvesti Edukacinė komisija, bet dėl lėšų, mokytojų trūkumo ir bajorų nepritarimo nepavyko jo įgyvendinti. 1919 priimti Pradinės mokyklos (įsigaliojo 1922, oficialiai įgyvendintas 1930; 7–11 metų vaikams) ir Aukštesniųjų bendrojo lavinimo mokyklų (įsigaliojo 1925) įstatymai (1936 papildyti). 1949 įvestas privalomas septynmetis (įgyvendintas 20 amžiaus 6 dešimtmetyje), 1959 – privalomas aštuonmetis (įgyvendintas 1962), 1987 – privalomas devynmetis, 1998 – privalomas dešimtmetis (7–16 metų mokiniams) visuotinis mokymas. 1975 įvestas neprivalomas vidurinis visuotinis mokymas (lietuviškose mokyklose – 11 metų, rusų dėstomąja kalba – 10 metų). 1986/1987 pereita prie dvylikamečio bendrojo lavinimo visuotinio mokymo (mokyklose rusų dėstoetųmąja kalba – prie vienuolikamečio). 2000 įvestas neprivalomas vienmetis priešmokyklinis visuotinis mokymas.