visuotinybė

visuotinýbė, visuotinė vienovė, filosofijoje – vidinė būties vienovė. Visuotinybėje būties elementai yra organiškai susiję, bet išsaugo savo individualumą. Visuotinybės sampratą plėtojo neoplatonikai, patristikos atstovai. Klemensas Aleksandrietis tapatino visuotinybę su Jėzaus Kristaus asmeniu. Daugiausia visuotinybės klausimas svarstytas 19–20 amžiaus rusų religinėje filosofijoje. Anot V. Solovjovo, viso, kas gyva, egzistavimo prasmė yra susijungimas su dieviškuoju logu ir susiliejimas į visuotinybę. Pasaulio raida visuotinybės link esą pereina tris fazes: astrofizinę, biologinę ir istorinę; materija šioje raidoje laipsniškai sudvasinama, idėja – materializuojasi. Ontologiniu aspektu visuotinybėje susijungia Dievas ir jo kūrinys, gnoseologiniu – empirinis (mokslinis), racionalus (filosofinis) ir mistinis (religinis) pažinimo būdai. V. Solovjovo visuotinybės sampratą rutuliojo S. Bulgakovas, P. Florenskis, S. Frankas, L. Karsavinas, J. Trubeckojus (1863–1920), S. Trubeckojus (1862–1905) ir kiti.