vitaminai

vitamnai (lot. vita – gyvybė + aminum – aminas), mažos molekulinės masės biologiškai aktyvūs organiniai junginiai. Jų organizmui reikia mažai, bet jie labai svarbūs medžiagų apykaitai ir gyvybinėms funkcijoms, jų pakeisti negali jokie kiti junginiai. Vitaminai žymimi lotyniškos abėcėlės didžiosiomis raidėmis arba pagal cheminę sandarą (pvz., vitaminas A, arba retinolis, vitaminas C, arba askorbo rūgštis). Pagal tirpumą vitaminai skirstomi į tirpius riebaluose, pvz., retinolis, vitaminas D, vitaminas E (tokoferoliai), ir tirpius vandenyje, pvz., askorbo rūgštis, tiaminas (vitaminas B₁), riboflavinas (vitaminas B₂), nikotinamidas (vitaminas PP). Vitaminai ir jų pirmtakai (provitaminai) susidaro daugiausia augaluose (vitaminingieji augalai), kai kuriuose mikroorganizmuose, grybuose; daugelis vitaminų sintetinami. Gyvūnai ir žmogus gauna vitaminų su maistu, kai kuriuos, pvz., tiaminą, ciankobalaminą (vitaminas B₁₂), sintetina žarnyno flora. Organizme vitaminai įsijungia į įvairius junginius ir dalyvauja energijos perdavimo ir medžiagų apykaitos reakcijose. Vitaminai gali atlikti savo specialias funkcijas tada, kai jų apykaita yra normali, kai jie įsiurbiami į žarnyną ir, patekę į audinius ir organus, virsta biologiškai aktyviais junginiais. Visų vandenyje tirpių vitaminų metabolizmas panašus. Vitaminai, esantys maisto produktuose, yra susijungę su įvairiais junginiais (baltyminės ir nebaltyminės kilmės). Veikiant virškinimo fermentams jie išlaisvinami ir rezorbuojami plonojoje žarnoje į vartų venos kraują. Audiniuose iš jų sintetinami kofermentai, kurie susijungę su apofermentais dalyvauja fermentinėse reakcijose. Vandenyje tirpūs vitaminai organizme nesikaupia, jų perteklius pašalinamas su šlapimu. Riebaluose tirpūs vitaminai rezorbuojami plonojoje žarnoje. Jų rezorbcijai būtini tulžis ir riebalai. Vitaminų A, D ir K pagrindinės atsargos kaupiamos kepenyse, vitamino E – riebaliniame audinyje. Jei vitaminų gaunama nepakankamai arba yra sutrikusi jų apykaita, organizme atsiranda avitaminozė, hipovitaminozė (dažnesnė), kai kurių (dažniausiai riebaluose tirpių) vitaminų perteklius sukelia hipervitaminozę. Vitamino terminą 1912 pirmasis pavartojo C. Funkas.

3060