Vtas (Vitus) 290Mazara del Vallo303Bazilikata, ankstyvosios krikščionybės kankinys. Šventasis (šventė Katalikų Bažnyčioje – birželio 15, Stačiatikių Bažnyčioje – gegužės 29 ir birželio 28).
Istorinių šaltinių apie Vito gyvenimą ir kankinystę neišliko. Pasak legendų, buvo Sicilijos senatoriaus pagonio sūnus, atsivertęs į krikščionybę 7 arba 12 metų. Vito pastangomis į krikščionybę atsivertus daug pagonių Scilijos valdytojas Valerianas bandė priversti Vitą atsisakyti tikėjimo, todėl jis su mokytoju Modestu ir patarnautoja Kresencija pabėgo į Romą. Čia Vitas pagydė Romos imperatoriaus Diokleciano sūnų – išvarė demoną, tačiau atsisakė melstis pagonių dievams ir Diokleciano įsakymu buvo įmestas į narvą lūtams sudraskyti. Liūtams jo nelietus nukankintas verdančio aliejaus puode. Ypatingas pamaldumas šv. Vitui išplito Vokietijoje, 836 jo relikvijas perkėlus į Saksoniją. 16 a. kilo tradicija šv. Vito minėjimo dieną šokti priešais jo atvaizdą tikintis pasveikti, ilgainiui iš šios tradicijos susiformavo tikėjimas, kad šv. Vitas gydo epilepsiją.
Vitas (dailininkas Teodorikas, aliejus, 1365–67)
Atributai – liūtas, gaidys, katilas. Ikonografijoje vaizduojamas kaip jaunuolis su palmės šakele rankoje, kartais vaizduojamos kankinystės scenos.
Epileptikų, kenčiančiųjų nuo mažosios chorėjos (vadinamojo šv. Vito šokio), šokėjų, aktorių, t. p. Bavarijos, Bohemijos, Saksonijos, Austrijos globėjas. Tikima, kad saugo nuo audrų.