Vitebsko kunigaikštystė

Vtebsko kunigaikštỹstė, kunigaikštystė Dauguvos vidurupio baseine. Susidarė 1101 pradžioje nuo Polocko kunigaikštystės atsiskyrusiose krivičių (poločianų) žemėse. Centras – Vitebskas. Pirmasis kunigaikštis buvo Polocko kunigaikščio Vseslavo sūnus Romanas (m. 1114). 12 a. pabaigoje dėl Vseslavo palikuonių vaidų kunigaikštystė nusilpo, apie 1229 pateko į Smolensko kunigaikštystės, nuo 13 a. 2 ketvirčio – į Lietuvos politinę įtaką, bet išliko kaip dalinė kunigaikštystė. Apie 1262 minimas kunigaikštystę valdantis Konstantinas (manoma, Polocko kunigaikščio Tautvilos sūnus), apie 1265 Vitebsko kunigaikštis buvo Iziaslavas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vaišelgos (Vaišvilko) vasalas. 13 a. pabaigoje Vitebsko kunigaikštystė pateko į Smolensko kunigaikštystės įtaką, netrukus vėl buvo priklausoma nuo Lietuvos. Apie 1318 Algirdas vedė paskutinio Vitebsko kunigaikščio Jaroslavo dukterį kunigaikštytę Mariją, po uošvio mirties 1320 paveldėjo kunigaikštystę ir prijungė ją prie Lietuvos. Po 25 metų Algirdas atidavė Vitebsko kunigaikštystę sūnui Andriui, kuris valdė ir Polocką. Nuo 1381 Vitebsko kunigaikštystę trumpai valdė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio atitremtas Jogaila, 1382–92 – jo motina Julijona, iki 1393 – Švitrigaila. 1393 Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Vitebsko kunigaikštystę panaikino, jos žemes valdė Lietuvos didžiojo kunigaikščio skiriami vietininkai. 1511 kunigaikštystės teritorija tapo Vitebsko vaivadija (sudarė Vitebsko ir Oršos apskritys).