Vtelsbachai (Wittelsbach), vokiečių kilmės Vakarų Europos valdovų dinastija. Giminė žinoma nuo 11 a., nuo 12 a. vadinama Vitelsbachais (pagal Wittelsbacho pilį prie Aichacho, Aukštutinėje Bavarijoje). Nuo 1180 valdė Bavariją, nuo 1214 – Reino Pfalcą. 14 a. antrame ketvirtyje pasidalijo į dvi pagrindines linijas. Vyresnioji buvo Reino Pfalco grafai, nuo 1356 – elektoriai (ilgainiui suskilo į daug atšakų, vienai pasibaigus sostą perimdavo kita), jaunesnioji – Bavarijos kunigaikščiai (nuo 1623 elektoriai). Šiai linijai 1777 pasibaigus vyresnioji užvaldė ir Bavariją. 1805–1918 Vitelsbachai turėjo Bavarijos karaliaus titulą. 1323–73 dar valdė Brandenburgą, 1342–63 Tirolį, 1345–1428 Olandiją, 1440–48 Daniją, 1619–20 Čekiją, 1654–1720 Švediją (šalutinė Pfalco-Cveibriukeno linija), 1832–62 – Graikiją. Iš Vitelsbachų buvo kilę Šventosios Romos imperijos imperatoriai Liudvikas IV Bavaras (1328–47), Karolis VII (1742–45), Vokietijos karalius Ruprechtas (1400–10).
Bavarijos kunigaikščių Vitelsbachų herbas (Scheiblerio herbyno, Scheibler'sches Wappenbuch, 15–17 a., iliuminacija, Bavarijos valstybinė biblioteka)
Vitelsbachų Nimfenburgo rūmai Miunchene (1664–1728, architektai A. Barelli, E. Zuccalli ir kiti)
2271