Paryžiaus katedros rožė (1260)
vitrãžas (pranc. vitrage < lot. vitrum – stiklas), monumentaliosios dekoratyvinės dailės rūšis – spalvoto stiklo kūrinys; architektūrinės kompozicijos sudėtinė dalis. Vitražas kuriamas pagal išankstinį projektą (kartoną). Būna plokštuminiai, reljefiniai, erdviniai vitražai. Vitražui būdinga figūrinės, heraldinės, medalioninės, grizailės, Jesės medžio, rožės lango kompozicinės schemos. Klasikinis vitražas – į vientisą bloką (jis įstatomas į rėmus, sutvirtinamas metaliniais strypais) švino juostelėmis sujungtos plono spalvoto stiklo detalės. Saulės apšviestose pastato sienų angose (languose, duryse) įkomponuotas vitražas tampa spalvingos šviesos šaltiniu interjere. Kartais kaip pertvara ar panò naudojamas interjere, apšviečiamas dirbtine šviesa. Vitražo meninį vaizdą lemia stiklo skaidrumas, spalva, forma, faktūra, stiklą jungiančios medžiagos piešinys.
Istorinė apžvalga
Vitražai atsirado senovės Egipte, buvo kuriami senovės Romoje. Karolingų renesanso (8–9 a.), romanikos (10–12 a.) vitražų išliko Prancūzijoje, Vokietijoje. Suklestėjo gotikos laikotarpiu, romaninių bažnyčių sienas pakeitus karkasinėmis konstrukcijomis su dideliais langais. 12–15 a. raiškių vitražų sukurta Prancūzijoje (Dievo Motinos katedrose Paryžiuje, Chartres’e, Reimse, Šventojoje koplyčioje Paryžiuje), Vokietijoje (Kölno katedroje, Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje Esslingene), Didžiojoje Britanijoje (Canterbury, Yorko, Wellso katedrose), Italijoje (Šv. Pranciškaus sakralinių pastatų ansamblyje Asyžiuje, Švč. Mergelės Marijos Naujojoje bažnyčioje Florencijoje), Ispanijoje (Toledo katedroje); jiems būdinga monumentalumas, statiška kompozicija, plati spalvų gama, juodų vitražinių dažų raiškus piešinys ant spalvoto stiklo; stiklus jungianti švino juosta sudaro vientisą piešinį. Renesanso epochoje plėtota stiklo tapyba, vitražų kompozicijos priartėjo prie molbertinės tapybos principų. 17–18 a. vitražas sumenko. 19 a. vitražo tradicijas atgaivino neogotika. 19 a.–20 a. viduryje vitražo raidą skatino art nouveau, art deco kryptys. 20 a. architektūroje paplito didelę sienos dalį užimantis storastiklis vitražas (lieti, skaldyti stiklo luitai, sujungti betonu, sutvirtinti metalo armatūra).
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų katedros Sienoje vitražas (apie 1288, pagal dailininko Duccio di Buoninsegnos piešinį)
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje meninio stiklo kūrėjai sujungė vitražo ir meninio stiklo idėjas bei technologijas (dideli spalvoto stiklo lakštai lydomi į vientisą kompoziciją, stiklas pučiamas, liejamas, raižomas, ėsdinamas rūgštimis, klijuojamas, laminuojamas; naudojami įvairūs optiniai stiklai). 20 a. vitražų sukūrė dailininkai F. Léger, G. Braque’as, M. Chagallas, architektai Ch. R. Mackintoshas, F. L. Wrightas.
Vitražas Lietuvoje
Lietuvoje, manoma, būta gotikinių vitražų. Nuo 16 a. vitražais buvo puošiamos bažnyčios, pilys. Daugiausia naudotas įvežtinis, rečiau – vietinis stiklas. 1547 Žygimantas Augustas savo dvarioniui M. Paleckiui suteikė monopolinę teisę steigti Vilniuje stiklo dirbtuvę, prekiauti savo gamybos ir atvežtiniais stiklo gaminiais. 18–19 a. sukurta miniatiūrinių, ant langų kabinamų vitražų. 18 a. pabaigoje–20 a. pradžioje vitražai daugiausia gaminti užsienio šalyse (Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios Rokiškyje vitražai). Reikšmingas vitražų ansamblis sukurtas Šv. Jonų bažnyčios Oginskių koplyčioje Vilniuje (1863 pagamintas Paryžiuje pagal dailininko J. V. Puzino projektą, 1980 restauruotas). 1905–15 Kaune garsėjo V. Pšybytniovskio vitražo dirbtuvės Marija (Vabalninko, Lapių, Viduklės bažnyčių vitražai). Vitražų projektų sukūrė M. K. Čiurlionis, T. Daugirdas, P. Kalpokas.
S. Ušinsko vitražas Žalgirio mūšis (1946, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
Šiuolaikinio vitražo mokyklos pradininkas – S. Ušinskas (vitražų ciklai bažnyčiose – Berčiūnų, 1944, Mažojoje Kristaus Prisikėlimo Kaune, 1947). Nuo 1934 Kauno meno mokykloje (vėliau ir Kauno taikomosios dekoratyvinės dailės institute) S. Ušinskas dėstė vitražą (pirmieji vitražo ir stiklo dailininkai – F. Ušinskaitė, 1921–2003, V. Blažytė, 1926–99, A. Stoškus, K. Morkūnas). Nuo 7 dešimtmečio vitražas itin išpopuliarėjo. 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje vitražų sukūrė B. Bružas, A. Dovydėnas, A. Garbauskas, S. Kazimieraitis, I. Lipienė, E. Markūnas, K. Morkūnas, A. Stoškus, K. E. Šatūnas, E. Valiūtė. Vitražų Jungtinėse Amerikos Valstijose yra sukūrę A. Elskus, A. Valeška, V. K. Jonynas.
L: Šviesos architektūra / sud. E. Utarienė, Ž. Mirinavičius, N. Nevčesauskienė, E. Januškaitė‑Krupavičė Vilnius 2020.
287