De Sica Vittorio (Vitorijus De Sikà), tikr. Vittorio Domenico Stanislao Gaetano Sorano 1901 07 07Sora (Frosinonės provincija) 1974 11 13Neuilly‑sur‑Seine (palaidotas Romoje), italų kino režisierius, aktorius. Vienas neorealizmo kine atstovų.
Išsilavinimas ir veikla teatre
Nuo 1916 vaidino ligoninėse besigydantiems kareiviams rengiamuose spektakliuose. 1924 baigė Aukštąją komercijos mokyklą Romoje (buhalteriją). 1924–49 vaidino įvairiuose Romos teatruose, daugiausia komedijose ir vodeviliuose, iš viso sukūrė daugiau 120 vaidmenų (1924–27 Tatjanos Pavlovos teatre Romoje, gastroliavo Pietų Amerikos šalyse, buvo sukūręs itin populiarų komišką duetą su aktoriumi Umberto Melnati, 1897–1979), nuo 1944 režisavo teatro spektaklius.
Vittorio De Sica
Kino vaidmenys
1917 sukūrė pirmą epizodinį vaidmenį kine. Iš viso sukūrė daugiau kaip 160 vaidmenų, komedijose subtiliai vaidino geraširdžius, kilnius personažus; svarbesni: Antonijus Karotenutas (Duona, meilė ir fantazija 1953, Duona, meilė ir pavydas 1954, Duona, meilė ir Andalūzija 1958, visų režisierius Luigi Comencini, Duona, meilė ir... 1955, režisierius D. Risi), Maksas Orsinis Varaldas, Tarptautinės visuomeninės moralės organizacijos generalinis sekretorius (Grafas Maksas 1957, Moralistas 1959, abiejų režisierius Giorgio Bianchi), Donas Luidžis (Ana iš Bruklino 1958, režisieriai V. De Sica, Carlo Lastricati), Meras (Eismo reguliuotojas 1960, režisierius Luigi Zampa), Džuzepės tėvas (Italas Amerikoje 1967, režisierius A. Sordi). Sukūrė reikšmingų vaidmenų karinėse dramose (Majoras Aleksandras Rinaldis – Atsisveikinimas su ginklais 1957, režisierius Charlesas Vidoras, Emanuelis Bordonė / Grimaldis – Generolas Della Rovere 1959, režisierius R. Rossellini).
Kino režisūra
V. De Sica. Filmo Itališkos vedybos kadras (1964; Filumena Marturano – S. Loren, Domenikas – M. Mastroianni)
Iš viso režisavo 36 vaidybinius filmus. 1940 debiutavo kino komedija Raudonos rožės (Rose scarlatte, vaidino Albertą Veranį). Sukūrė raiškių komedijų (Madalena, nulis už elgesį / Maddalena... zero in condotta 1940, vaidino Alfredą Hartmaną, Tereza, pravarde Penktadienė / Teresa Venerdì 1941, vaidino Pietrą Vinjalį, Neapolio auksas / L’oro di Napoli 1954, Paskutinis teismas / Il giudizio universale 1961, vaidino Advokatą, Vakar, šiandien, rytoj / Ieri, oggi, domani 1963, Oskaras 1965, Itališkos vedybos / Matrimonio all’italina 1964, pagal E. De Filippo, Lapių medžioklė / Caccia alla volpe 1966), draminių filmų (Dangaus vartai / La porta del cielo 1944).
Neorealizmo bruožų turėjo su C. Zavattini (buvo šio ir daugelio kitų V. De Sicos filmų scenarijaus autorius) 1943 sukurtas filmas Vaikai žiūri į mus (I bambini ci guardano). Kiti svarbesni šiai krypčiai priskiriami filmai: Šiušia (Sciuscià 1946, Oskaras 1948, pirmasis užsienio filmas, kuriam skirtas šis apdovanojimas), Dviračių vagys (Ladri di biciclette 1948, Oskaras 1950), Stebuklas Milane (Miracolo a Milano 1951, Kanų kino festivalio prizas), Umberto D. (1952; neorealizmo krypčiai kartais dar priskiriami filmai Stogas / Il tetto 1956, Kanų kino festivalio prizas, Čiočiarė / La ciociara 1960, pagal A. Moraviją). Vėliau dar sukūrė politinę dramą Fincių Kontinių sodas (Il giardino dei Finzi‑Contini 1970, pagal G. Bassani, Berlyno festivalio prizas 1971, Oskaras 1972), romantinę dramą Kelionė (Il viaggio 1974, pagal L. Pirandello). Šiuose filmuose vaizduota pokario socialinių ir ekonominių negerovių kamuojama Italija, jautriai ir su meile žvelgiama į skurdžių visuomenės sluoksnių kasdienį gyvenimą, būdinga dokumentinis vaizdavimas, mizanscenų simbolizmas, dažnai vaidina neprofesionalūs aktoriai.
Apdovanojimai
Oskaras (1948, 1950, 1965, 1972). Kanų festivalio prizas (1951, 1956). Berlyno festivalio prizas (1971).
1706