vivahà (skr. vivāha < vivah – išvesti), hinduizme – santuoka. Viena iš 16 vadinamųjų perėjimo apeigų (samskarų), ja vyras ir moteris susisieja visam gyvenimui bendram tikslui – dharmai, arthai (praktinės naudos siekiui) ir kamai įgyvendinti. Moteriai vivaha yra vienintelė samskara, žymi brandą, yra laikoma iniciacija, padarančia ją palaimingumo nešėja ar įsikūnijimu ir atveriančia mokšos galimybę. Vyrui vivaha – tai perėjimas į santuokinį namų šeimininko laikotarpį (grihasthos ašramą; dar ašrama), leidžiantį grąžinti 2 iš 3 skolų, įgyjamų gimstant (atsiteisiama aukojimais dievams ir palikuonimis protėviams). Manaus įstatymuose minimi 8 įmanomi vivahos būdai: brahma (dukra dovanojama vedinius mokslus baigusiam doringam jaunikiui), daiva (išpuošta duktė dovanojama kunigui kaip dakšina – atsilyginimas už aukojimą), arša (už nuotaką prašoma išpirkos – poros jaučių ar karvių), pradžapatja (dukra ištekinama be išpirkos ir kraičio, tikintis, kad su vyru jie kartu vykdys dharmos nuostatas), asura (sumokant išpirką nuotakos tėvams ar jai pačiai), gandharva (iš abipusio geismo lytine sueitimi), rakšasa (prievartiniu pagrobimu), paišača (išžaginant miegančią, apsvaigintą ar pamišusią merginą). Pirmieji 4 vivahos būdai patartini, kiti 4 smerkiami, iš jų 2 paskutiniai šių dienų Indijoje teisiškai draudžiami. Labiausiai paplitusi yra brahma vivaha (bet be vedinio išsilavinimo būtinybės). Vivaha sudaroma atsižvelgiant į nuotakos ir jaunikio suderinamumą luomo ir kastos (varnos ir džatės; dažniausiai turi būti tos pačios) bei giminės (gotros; turi būti skirtinga) požiūriu, t. p. į jų horoskopus, išsilavinimą ir turtą. Mergina už aukštesnės varnos vaikino tekėti gali, o vaikinas vesti žemesnės varnos merginos negali. Svarbi vivahos susitarimo dalis yra kraitis, nors jis šių laikų Indijoje dažniausiai nelegalus. Viduriniais amžiais buvo įprastos vaikų vivahos (dabar draudžiamos civilinės teisės įstatymais). Teisėtas amžius tekėti yra 18 metų, vesti – 21 metai. Skyrybos Indijoje buvo įteisintos 1955 metais.
Vivahos apeigos priklauso nuo geografinės vietos, bet jų pagrindas – aukojimas (jadžna), kai kreipiamasi į Vedų dievus (pvz., į Agnį – vivahos įžadų pagrindinį liudytoją). Vienas vivahos provaizdžių – Rigvedoje minimos Sūrjos dukters Sūrjos ir Somos vestuvės. Vivaha laikoma aukojimu, todėl yra neatsiejamas dovanojimo, pelnančio gerą karmą, elementas. Iš apeigų, kurių Grihjasūtrose nurodoma apie 30, paminėtinos šios: merginos dovanojimas – tėvas simboliškai dovanoja merginą Višnui dėl savo protėvių išgelbėjimo ir tada perduoda jaunikiui, kuris oficialiai ją priima, rankos paėmimas – jaunikis uždeda dešinės rankos delną ant į viršų atversto nuotakos delno ir suėmęs pirštus paprašo atsistoti jo kairėje; užlipimas ant akmens – nuotaka užlipa ant girnapusės, simbolizuojančios tvirtybę; ugnies apėjimas – jaunikis, laikydamas nuotaką už dešinės rankos, 3 ar 4 kartus pagal laikrodžio rodyklę apeina apeiginę ugnį. Saptapadė, arba didžioji 7 žingsnių apeiga, yra svarbi teisinių požiūriu, nes po jos vivaha laikoma įsigaliojusia. Dar atliekamos širdies palytėjimo (jaunikis apkabina nuotaką per dešinį petį ir paliečia jos širdį), ištikimybę simbolizuojančios Šiaurinės žvaigždės žiūrėjimo ir žmonos ant kaklo nešiojamo palaimingumo raiščio (mangalasūtros) dovanojimo apeigos. Be mangalasūtros, ištekėjusios moters palaimingumą dar simbolizuoja kojos didžiojo piršto žiedas, nosies žiedas, stiklo apyrankės, raudonais milteliais (sindūru) tepamas sklastymas. Po vivahos dar būdavo laikomasi 3 naktų susilaikymo įžado, o 4 dieną, įkūrusi namų ugnį, pora galėjo pradėti santuokinį gyvenimą.
171