Lenin Vladimir (Vladimiras Lèninas), tikr. Uljanov 1870 04 22Simbirsk (dabartinis Uljanovsk) 1924 01 21Gorkos (prie Maskvos; palaikai mauzoliejuje Maskvoje), Rusijos politikos veikėjas, bolševikų partijos ir sovietinės valstybės įkūrėjas, komunizmo teoretikas. A. Uljanovo brolis.
Išsilavinimas ir revoliucinė veikla
1891 eksternu baigė Sankt Peterburgo universitetą (teisę). Trumpai (Samaroje bei Sankt Peterburge) dirbo advokato padėjėju. 1892 Samaroje, nuo 1893 Sankt Peterburge dalyvavo marksizmą propaguojančių būrelių veikloje, tapo vieno jų, nuo 1895 ir jo paties iniciatyva įkurtos Kovos sąjungos darbininkų klasei išvaduoti vadovu. 1895 12 suimtas. 1896 kalintas. 1897 03–1900 gyveno tremtyje policijos prižiūrimas Šušenskojės kaime (Minusinsko apygarda, Rytų Sibiras). 1900 07–1917 03 gyveno užsienyje (tik 1905 11–1907 12 buvo sugrįžęs į Rusiją, gyveno Sankt Peterburge bei Kuokkaloje, Suomija). Buvo vienas pagrindinių laikraščio Iskra, vėliau kitų bolševikų laikraščių iniciatorių bei redaktorių; nuo 1901 12 pasirašinėjo Lenino slapyvardžiu. Nuo Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos II suvažiavimo (1903) šios partijos bolševikų frakcijos, kuri vėliau tapo atskira partija ir 1918 pasivadino Rusijos komunistų partija (bolševikų), kūrėjas, vadovas ir ideologas.
Vladimir Lenin
Bolševizmo teoretikas
Veikaluose Kapitalizmo plėtra Rusijoje (Razvitie kapitalizma v Rossii 1899), Ką daryti? (Čto delat′? 1902), Žingnis pirmyn, du žingsniai atgal (Šag vperjod, dva šaga nazad 1904), Dvi socialdemokratijos taktikos demokratinėje revoliucijoje (Dve taktiki social-demokratii v demokratičeskoj revoljucii 1905), Materializmas ir empiriokriticizmas (Materializm i ėmpiriokriticizm 1909), Imperializmas, kaip aukščiausioji kapitalizmo stadija (Imperializm kak vysšaja stadija kapitalizma 1916), Valstybė ir revoliucija (Gosudarstvo i revoljucija 1917), Proletarinė revoljucija ir renegatas Kautskis (Proletarskaja revoliucija i renegat Kautskij 1918), Vaikiška „kairumo“ liga komunizme (Detskaja bolezn′ „levizny“ v kommunizme 1920) bei daugelyje kitų išdėstė bolševizmo filosofines, ideologines, politines bei organizacines nuostatas, griežtai kritikavo menševikus ir kitus bolševikų politinius priešininkus.
Spalio perversmas
V. Leninas sako kalbą Raudonojoje aikštėje (Maskva, 1919 05 25)
Prasidėjus I pasauliniam karui V. Leninas propagavo vadinamojo imperialistinio karo pavertimo pilietiniu idėją. Kaip Rusijos valdžios pralaimėjimo siekiančios politinės srovės vadovas gavo finansinę paramą iš Vokietijos valdžios. Jos padedamas 1917 04 iš Šveicarijos grįžo į Rusiją, toliau plėtojo savo ir L. Trockio 1905 suformuluotas proletariato hegemonijos buržuazinėje demokratinėje revoliucijoje ir jos peraugimo į socialistinę, arba proletarinę, revoliuciją, permanentinės revoliucijos bei revoliucinės demokratinės proletariato ir valstietijos diktatūros koncepcijas. Siekė nuversti Laikinąją vyriausybę. V. Leninas buvo vienas pagrindinių 1917 11 07–08 bolševikų įvykdyto Spalio perversmo ir komunistinės revoliucijos Rusijoje įkvėpėjų, ideologų, organizatorių, vadovų. Jo vadovaujami bolševikai, skelbdamiesi įvedą proletariato diktatūrą, iš tiesų įvedė itin represyvią, teroristinę kompartijos diktatūrą.
Valstybės vadovas
V. Leninas tapo bolševikinės vyriausybės – Liaudies komisarų tarybos – pirmininku (iki 1924) bei pirmuoju Sovietų Rusijos (nuo 1922 SSRS) vadovu. Formaliai pripažindamas tautų apsisprendimo teisę iš tiesų jos nepaisė. Įveikęs kitų partijos vadovų pasipriešinimą 1918 03 sudarė Bresto taiką, leidžiančią bolševikams sutelkti jėgas pilietiniam karui, kurį V. Leninas ketino paversti pasauline revoliucija. Inicijavo karinio komunizmo politiką, nuo 1921 – vadinamąjį NEP’ą (Naujoji ekonominė politika). Kaip komunistinio totalitarinio režimo kūrėjas atsakingas dėl politinių priešininkų, vadinamųjų klasinių priešų, ir visų gyventojų masinių represijų bei teroro, imperatoriaus šeimos išžudymo, dėl lagerių kūrimo, revoliucinės prievartos taikymo teorinės apologijos.
V. Leninas (viduryje) su J. Stalinu (kairėje) ir M. Kalininu (1919 03)
1918 08 30 sunkiai sužeistas eserės F. Kaplan. Gyvenimo pabaigoje sirgdamas padiktavo Laišką suvažiavimui, arba vadinamąjį politinį testamentą, kuriame suformulavo politines direktyvas, kritikavo J. Staliną (siūlė jį atleisti iš Centro komiteto generalinio sekretoriaus pareigų) ir kitus politinius varžovus.
Veiklos reikšmė ir vertinimas
Kaip tarptautinio komunistinio judėjimo bei III internacionalo (Komunistų internacionalo) įkvėpėjas, tapo svarbiausiu 20 a. komunizmo veikėju. Vadinamojo marksizmo-leninizmo doktrinos – SSRS gyvavusio komunistinio režimo oficialios ideologijos ir 20 a. komunizmo teorinio pagrindo – kūrėjas. Išplėtojo naujo tipo partijos (tariamo proletariato avangardo), imperializmo (aukščiausios ir paskutinės kapitalizmo stadijos), socialistinės revoliucijos, proletariato diktatūros, dialektinio materializmo ir kitas teorijas. 1888 pradėjęs studijuoti marksistinę literatūrą ir, paties vėlesniu tvirtinimu, nuo 1889 01 tapęs marksizmo šalininku V. Leninas tik save ir savo sekėjus laikė tikraisiais marksistais. V. Lenino sekėjai jo teorijas vadino vienintele teisinga marksizmo samprata ir kūrybiška plėtote per vadinamąjį imperializmo, socialistinės revoliucijos ir proletariato diktatūros laikotarpį. Pasak rusų filosofo N. Berdiajevo, orientalizuotas ir rusifikuotas marksizmas-leninizmas akivaizdžiai prieštarauja proletariato ir revoliucinės partijos santykio, kapitalistinės visuomenės socializacijos, proletarizacijos, jos transformacijos į pokapitalistinę visuomenę ir kitoms vėlyvojo marksizmo koncepcijoms (jos t. p. nepasitvirtino).
Žymūs Vakarų šalių socialistų bei Rusijos menševikų vadovai ir ideologai (K. Kautsky, G. Plechanovas, A. Potresovas ir kiti) kaltino V. Leniną marksizmo iškraipymu, suvulgarinimu, kartais net falsifikavimu, nelaikė V. Lenino ir jo sekėjų marksistais, o jų kuriamos santvarkos – socializmu. Daugelio žymių nekomunistinių bolševizmo tyrinėtojų nuomone, V. Lenino teorijų ištakų reikėtų ieškoti 19 a. Rusijos narodnikų ir narodovolcų (ypač P. Tkačiovo bei S. Nečiajevo), t. p. Vakarų Europos revoliucinių komunistų F. N. Babeufo bei L. A. Blanqui doktrinose.
-Vladimir Lenin; -Vladimiras Leninas
R: Pilnas raštų rinkinys 47 t. Vilnius 1976–89; Polnoe sobranie sočinenij 55 t. Moskva 1971–75. L: A. Walicki Marksizmas ir šuolis į laisvės karalystę: komunizmo utopijos istorija Vilnius 2005; R. Service Leninas: militaristinės Rusijos gimimas Kaunas 2015; G. Vernadsky Lenin – Red Dictator New Haven 1931; A. Avtorchanov Proischoždenie partokratii t. 1 Frankfurt na Maine 1973; A. B. Ulam The Bolsheviks: The Intelectual and Political History of the Triumph of Communism in Russia New York 1976; N. Berdjajev Istoki i smysl russkogo kommunizma Moskva 1990; D. Volkogonov Lenin: političeskij portret v dvuch knigach Moskva 1994; R. Service Lenin: A Biography London 2000; A. Arutjunov Lenin 2 t. Moskva 2002.
2099