Nemirovič-Dančenko Vladimir (rus. Владимир Немирович‑Данченко; Vladimiras Nemiròvičius‑Dánčenka) 1858 12 23Ozurgeti (Sakartvelas) 1943 04 25Maskva, rusų teatro režisierius, pedagogas, teatro kritikas ir teoretikas, rašytojas. 1876–79 studijavo Maskvos universitete. Nuo 1877 rašė teatro kritikos straipsnius. 1891–1901 dėstė Maskvos filharmonijos draugijos muzikos ir dramos mokykloje. 1898 su K. Stanislavskiu įkūrė Maskvos dailės teatrą; iki mirties buvo vienas šio teatro vadovų ir režisierių (V. Nemirovičiaus‑Dančenko iniciatyva į teatro repertuarą įtrauktos A. Čechovo, M. Gorkio, H. Ibseno, G. Hauptmanno pjesės). 1919 Maskvoje įkūrė šio teatro Muzikinę studiją (1926–41 V. Nemirovičiaus‑Dančenkos muzikinis teatras, nuo 1941 K. Stanislavskio ir V. Nemirovičiaus‑Dančenkos muzikinis teatras), jai vadovavo. 1943 V. Nemirovičiaus‑Dančenko iniciatyva prie Maskvos dailės teatro įsteigta V. Nemirovičiaus‑Dančenkos mokykla‑studija.
Vladimir Nemirovič‑Dančenko
Svarbesni su K. Stanislavskiu režisuoti spektakliai: A. Čechovo Žuvėdra (1898), Dėdė Vania (1899), Trys seserys (1901) ir Vyšnių sodas (1904), G. Hauptmanno Vieniši žmonės (1899), M. Gorkio Dugne (1902) ir Saulės vaikai (1905), L. Tolstojaus Gyvasis lavonas (1911). Režisavo literatūros inscenizacijų (Broliai Karamazovai 1910, pagal F. Dostojevskį, Nikolajus Stavroginas 1913, pagal F. Dostojevskio romaną Demonai, Prisikėlimas 1930, Ana Karenina 1937, abu pagal L. Tolstojų), pjesių (W. Shakespeare’o Julijus Cezaris 1903, A. Puškino Borisas Godunovas 1907, M. Gorkio Priešai 1935, A. Čechovo Trys seserys 1940). V. Nemirovičius‑Dančenko prisidėjo prie Rusijos teatro reformos, spektakliuose stengėsi atskleisti statomų veikalų idėjas, tiksliai perteikti stilistiką, autentiškus epochos bruožus, veikėjų psichologiją, ugdė teatro ir muzikos meną įvaldžiusius aktorius, stengėsi vengti vaidybos štampų, išorinių efektų, sentimentalumo. Režisūrai būdinga žmogaus dorovinio gyvenimo, jo dvasinės kovos dėl idealų temos, pabrėžiama potekstė, aktorių vaidmenų vadinamasis antrasis planas, daug reikšmės teikta masinėms scenoms.
Nuo 3 dešimtmečio pabaigos plėtojo mokymą apie trijų suvokimų (socialinio, psichologinio ir teatrinio) sintezę. Parašė teatro kritikos ir teorijos veikalų, apsakymų, romanų (Literatūros laukuose / Na literaturnich chlebach 1891), pjesių (Auksas / Zoloto 1895, Gyvenimo kaina / Cena žizni 1896), atsiminimų knygą Iš praeities (Iz prošlogo 1938). V. Nemirovičiaus‑Dančenko kūryba ir teoriniai darbai turėjo didelę įtaką Rusijos teatro raidai. Mokiniai: I. Moskvinas, O. Kniper‑Čechova, V. Mejerholdas.
R: Teatral’noe nasledie 2 t. Moskva 1952–54, Recenzii. Očerki. Stat’i. Intervju. Zametki: 1877–1942 Moskva 1980, Roždenie teatra / sud. M. Liubomudrov Moskva 1989, Tvorčeskoe nasledie: Pis'ma. Iz prošlogo / sud. I. Solovjova 4 t. Moskva 2003. L: V. Vilenkin Vl. I. Nemirovič‑Dančenko: Očerk tvorčestva Moskva 1941; P. Markov Režissura Vl. I. Nemiroviča-Dančenko v muzykal’nom teatre Moskva 1960.
1706