Solouchin Vladimir (rus. Владимир Солоухин, Vladimiras Soloùchinas) 1924 06 14Alepino (Vladimiro sr.) 1997 04 04Maskva (palaidotas Alepino), rusų rašytojas. 1951 baigė M. Gorkio pasaulinės literatūros institutą Maskvoje.
Pirmiesiems poezijos kūriniams (rinkiniai Lietus stepėje / Dožd′ v stepi 1953, Uolaskėlė / Razryv-trava 1956) būdinga klasikinė eilėdara, vyrauja tėvynės praeities ir gyvenamojo laikotarpio problemos, žmogaus ryšio su gamta motyvai. Vėlesnėje poezijoje (rinkiniai Kaip išgerti saulę / Kak vypit′ solnce 1961, Gyventi žemėje / Žit′ na zemle 1965, Argumentas / Argument 1972) atsisakoma rimo ir metro, vartojama sintaksinė intonacinė eilėdara, verlibras; eilėraščiuose ryšku filosofinis gyvenimo prasmės nagrinėjimas.
Lyrinėje publicistikoje gvildenamos rusų valstietijos likimo, nacionalinių tradicijų, meninio palikimo (daugiausia ikonų), istorinių vietovių išsaugojimo temos (apybraižų knygos Vladimiro lauko keliai / Vladimirskie prosjolki 1957, Rasos lašas / Kaplja rosy 1960, Laiškai iš Rusų muziejaus / Pis′ma iz Russkogo muzeja 1966, Juodosios lentos / Čjornye doski 1969, Laikas surinkti akmenis / Vremja sobirat′ kamni 1980).
Autobiografiniame romane Motina pamotė (Mat′-mačecha 1964) aprašė pokario studentų gyvenimą Maskvoje, jų sudėtingą prisitaikymą prie didelio miesto aplinkos.
Romane Paskutinė pakopa: Jūsų amžininko išpažintis (Poslednjaja stupen′: Ispoved′ vašego sovremennika, parašyta 1976, išleista 1995) atsispindi V. Solouchino pasaulėžiūros lūžis – kūrinyje pasakojama apie dėl sovietų santvarkos Rusiją ištikusią tragediją. Ši tema buvo tęsiama knygoje apie V. Leniną Dienos šviesoje (Pri svete dnja 1992), apysakoje Sūrus ežeras (Soljonoe ozero 1994, apie bolševikų žiaurumą pilietinio karo metais).
V. Solouchino prozai būdinga realistinių vaizdų ir lyrizmo derinimas.
Dar parašė klasikinės eilėdaros Sonetų vainiką (Venok sonetov 1975), apsakymų, atsiminimų (knyga Taurė / Čaša, išleista 1998).