Solovjov Vladimir (rus. Владимир Соловьёв; Vladimiras Solovjòvas) 1853 01 16Maskva 1900 07 31Uzkoje (prie Maskvos), rusų filosofas, poetas, kritikas. Istoriko S. Solovjovo sūnus. Rašė rusų ir prancūzų kalba. Dr. (1880). Rusijos mokslų akademijos garbės narys (1900).
Išsilavinimas ir pedagoginė veikla
1869–73 studijavo Maskvos universitete. 1873–74 buvo Dvasinės akademijos Maskvoje laisvasis klausytojas. 1874–77 dėstė Maskvos, 1877–81 – Sankt Peterburgo universitetuose.
Veikalai
Svarbiausi veikalai: Paskaitos apie dievažmoniją (Čtenija o bogočelovečestve 1878–82), Abstrakčių principų kritika (Kritika otvlečjonnych načal 1880), Dvasiniai gyvenimo pagrindai (Duchovnye osnovy žizni 1882–84), Istorija ir teokratijos ateitis (Istorija i buduščnost′ teokratii 1887), Rusija ir Visuotinė bažnyčia (La Russie et l’Église Universelle 1889), Meilės prasmė (Smysl ljubvi 1892–94, lietuvių kalba 1991, 2014), Gerumo pateisinimas (Opravdanie dobra 1897–99), Trys pokalbiai (Tri razgovora 1900). Kūrybai būdinga mistinės, teosofinės tendencijos.
Vladimir Solovjov
Religijos filosofija
Kūrė sinkretišką religijos filosofijos sistemą. Joje derindamas Platono, Plotino, vokiškojo idealizmo (A. Schopenhauerio, G. W. F. Hegelio, I. Kanto, F. W. J. Schellingo), Bažnyčios tėvų (Origeno, Šv. Augustino), gnostikų (Valentino), mistikų (J. Böhme’s, Paracelso, E. Swedenborgo) ir gamtos mokslų (evoliucijos) idėjas siekė atskleisti pasaulinės dvasios istorijos raidą. V. Solovjovas teigė, kad nei empirinis, nei abstrakčių esinių (idėjų, sąvokų) pasaulis nėra tikras. Tikroji būtis yra dvasinės prigimties. Tikra, anot jo, yra tik tai, kas turi valią.
Dievažmonijos idėja
Vienas svarbiausių V. Solovjovo filosofinės sistemos klausimų buvo vadinamosios dievažmonijos idėja – V. Solovjovas visatos istoriją suprato kaip žmonijos susijungimo su Dievu ir jos išganymo procesą. Pirmojoje, natūraliojoje, šio proceso pakopoje žmonija suvokė Dievą kaip gamtos esybę (pirmykštės religijos), antrojoje, negatyviojoje, pakopoje kaip transcendentinę, antgamtišką esybę (pavyzdžiui, budizmas), trečiojoje, pozityviojoje, pakopoje per Šv. Raštą žmonijai buvo apreikšta tikroji Dievo esmė.
Kultūros filosofija
Pasak V. Solovjovo, kultūros raida vyksta kaip žmonijos ir Dievo dialogas. Anot V. Solovjovo, žmogui skirtas mesijo vaidmuo – jis turi išlaisvinti, įdirbti, išsaugoti ir puoselėti gamtą; žmonija yra Dievo ir gamtos tarpininkė.
Sofijos samprata
Plėtojo sofijos sampratą. Sofiją suprato kaip dieviškąją išmintį, amžinąjį, moteriškąjį Dievo pradą, Šventąją Dvasią, Dievo ir žmonijos tarpininkę. Per sofiją asmenybė jungiasi su žmonija ir visa ko vienove.
Etinė ir socialinė filosofija
Vienas pagrindinių V. Solovjovo etikos klausimų – kaip suderinti žmogaus laisvę ir istorinį būtinumą. Blogis, nuodėmė, jo požiūriu, kyla iš individualizmo, susiskaidymo, egoizmo, kurį galima įveikti meile. Savanoriško solidarumo pagrindu galėtų tapti Bažnyčia – V. Solovjovas iškėlė visuotinės teokratinės valstybės idėją – Stačiatikių ir Katalikų bažnyčios turi susivienyti, valstybės dvasiniu vadovu taptų popiežius, pasaulietiniu valdovu – rusų caras.
Įtaka
Turėjo daug įtakos rusų religijos filosofijai (N. Berdiajevui, S. Bulgakovui, P. Florenskiui, S. Frankui), rusų simbolistams (A. Belui, A. Blokui, Viač. Ivanovui), L. Tolstojui, R. Steineriui, lietuvių filosofams (S. Šalkauskiui, V. Šilkarskiui, A. Jakštui, L. Karsavinui), V. Mykolaičiui-Putinui ir kitiems. Kai kuriais aspektais V. Solovjovas buvo rusų poetinio simbolizmo pradininkas, jo eilėraščiuose vyravo filosofiniai, religiniai motyvai.
R: Šventosios istorijos filosofija: Tyrimas pasaulio kelio į tikrąjį gyvenimą Kaunas 1933; Meilės prasmė Vilnius 1991.