Sorokin Vladimir (rus. Владимир Сорокин, Vladimiras Soròkinas) 1955 08 07Bykovo (Maskvos sr.), rusų rašytojas. Rusų literatūros vienas žymiausių postmodernizmo atstovų.
1977 baigė Maskvos I. Gubkino naftos chemijos ir dujų pramonės institutą (inžineriją). 20 a. 8–9 dešimtmetyje iliustravo apie 50 knygų, tapė.
Vladimir Sorokin
Parašė romanus Eilė (Očered′ 1985, išleistas Paryžiuje), Trisdešimtoji Marinos meilė (Tridcataja liubov′ Mariny 1987, lietuvių kalba 2011), Keturių širdys (Serdca četyrioch 1991), Norma, Romanas (abu 1994), Žydrieji lašiniai (Goluboje salo 1999), trilogiją Ledas (Liod 2002, lietuvių kalba 2007, Lietuvoje pastatyti 2 spektakliai 2015, Bro kelias / Put′ Bro 2004, 23000 2005), Telurija (Tellurija 2013), Manaraga (2017), apysakas Opričniko diena (Den′ Opričnika 2006, lietuvių kalba 2008), Pūga (Metel′ 2010). Išleido apsakymų rinkinius Puota (Pir 2000), Snaiperio rytas (Utro snaipera 2002), Plaukimas (Zaplyv), Cukrinis Kremlius (Sacharnyj Kreml′, abu 2008). Sukūrė pjeses Žeminė (Zemlianka 1987), Rusų močiutė (Russkaja babuška), Pasitikėjimas (Doverije, abi 1989), Dismorfomanija (1990), Koldūnai (Pelmeni 1990), Jubiliejus (Jubilej 1993), Hochzeitreise (1995), Kopūstienė (Šči 1996), Dostojevsky-Trip (1997), Su Naujaisiais metais (S novym godom 1998), L. Desiatnikovo operos Rozentalio vaikai (pastatyta 2005, režisierius E. Nekrošius) libretą, kino scenarijų.
V. Sorokino kūrybą paveikė 20 a. 9 dešimtmečio Maskvos pogrindžio kultūra. Kūriniams būdinga siurrealizmo, socarto įtaka, ryšku groteskas, absurdas, natūralizmas, šiuolaikinės rusų valdžios ir visuomenės satyra, yra erotikos ir pornografijos elementų.