Voinovič Vladimir (rus. Владимир Войнович, Vladimiras Vòinovičius) 1932 09 26Stalinabad (dab. Dušanbė) 2018 07 27Maskva, rusų rašytojas, disidentas.
Vladimir Voinovič
1950–54 tarnaudamas sovietų armijoje pradėjo kurti eilėraščius. 1957–59 studijavo Maskvos pedagoginiame institute, dirbo radijo redakcijoje. Išgarsėjo kaip populiarių dainų tekstų autorius (sukūrė daugiau kaip 40 tekstų). Pirmoji apysaka Mes čia gyvename (My zdes′ živjom) išspausdinta 1961 žurnale Novyj mir. 1972 išleistos apysakos Du draugai (Dva tovarišča, filmas 2000, režisierius V. Pendrakovskis), Valdovė (Vladyčica), Pasitikėjimo laipsnis (Stepen′ doverija).
Nuo 1963 rašė žymiausią savo romaną Kareivio Ivano Čionkino gyvenimas ir nepaprasti nuotykiai (Žizn′ i neobyčajnye priključenija soldata Ivana Čonkina 3 d.). Romanas SSRS platintas savilaidos būdu (pirma dalis išspausdinta 1969 emigrantų žurnale Grani Frankfurte prie Maino, visas – 1975 Paryžiuje, 1990 – Maskvoje, paskutinė autorinė redakcija – 2008, filmai 1994, režisierius I. Mencelis, 2009, režisierius A. Kiriuščenko). Dėl romane satyriškai vaizduojamos sovietinės tikrovės ir dalyvavimo žmogaus teisių judėjime V. Voinovičius 1968 pradėtas persekioti, 1974 pašalintas iš SSRS rašytojų sąjungos ir 1980 pabaigoje priverstas emigruoti. 1980–92 gyveno Vakarų Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, bendradarbiavo radijo stotyje Svoboda. Vėliau grįžo į Rusiją.
Kiti svarbūs kūriniai: satyrinė apysaka Ivankiada (1976), apybraižų rinkinys Antisovietinė Sovietų Sąjunga (Antisovetskij Sovetskij Sojuz 1985), antiutopija Maskva 2042 (Moskva 2042 1986, joje pranašiškai numatoma, kad Rusiją valdys Vokietijoje veikęs KGB agentas ir jo svita; visos Ann Arbore), apysaka Kepurė (Šapka 1987, filmas 1990, režisierius K. Voinovas). Išleido autobiografinį romaną Autoportretas. Mano gyvenimo romanas (Avtoportret. Roman moej žizni 2010, pataisyta ir papildyta 2011).