Tarãsovas Vladimiras 1947 06 29Archangelsk (Rusija), Lietuvos perkusininkas, kompozitorius, dailininkas, režisierius, pedagogas. Konceptualistas. Vienas žymiausių 20 a. Lietuvos perkusinininkų virtuozų, free džiazo ir audiovizualinių instaliacijų kūrėjų. Nuo 14 m. griežė Archangelsko džiazo ir estradiniuose ansambliuose. 1966–67 studijavo Leningrado konservatorijoje (už džiazo sklaidą iš jos pašalintas). Nuo 1967 gyvena Lietuvoje. Savo 5 dešimtmečius kauptą meno kūrinių, kuriuos jam dovanojo garsūs menininkai, kolekciją padovanojo Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui; išleistas katalogas Draugų muziejus (2000, sudarytojas A. Gelūnas).
Vladimiras Tarasovas
Perkusininkas
1969–71 grojo duetu su pianistu V. Ganelinu, nuo 1971 dar ir su saksofonininku V. Čekasinu (Ganelino trio, arba GTČ). 1967–69 grojo Lietuvos nacionalinės filharmonijos orkestre Nemuno žiburiai, 1969–72 – Lietuvos radijo ir televizijos orkestre, nuo 1972 – Lietuvos nacionalinės filharmonijos orkestre. Nuo 1984 Lietuvos nacionalinės filharmonijos solistas (perkusininkas), pučiamųjų orkestro Trimitas pučiamųjų instrumentų grupės koncertmeisteris, ansamblio The Lithuanian Art Orchestra (1991 įkūrė V. Tarasovas) perkusininkas. Dalyvavo daugelyje tarptautinių džiazo festivalių (tapo laureatu) ir koncertavo Europos, Azijos valstybėse, Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip solistas su daugeliu žymiausių džiazo muzikantų.
Veikla teatre
1999–2002 Lietuvos rusų dramos teatro vadovas (pastatė spektaklį Ir nedelsdamas išgėrė 1999, pagal V. Jerofejevo poemą proza Maskva–Petuškai, E. E. M. Geisto muzikinę dramą Dioniso sugrįžimas 2002). Puškino Interstudijoje – sintezės ir animacijos teatre pastatė (su J. Sobolevu) W. A. Mozarto operą Don Žuanas. Dėstė Orleano, Düsseldorfo ir Vilniaus dailės akademijoje, Berlyno Podewillio centre, Bremeno muzikos akademijoje.
Kompozitorius, performansų, instaliacijų kūrėjas
Pasaulyje vertinamas kaip vienas išradingiausio garsyno ir raiškiausios vizualinės potekstės perkusininkų. Sukūrė daugiau kaip 30 kūrinių mušamiesiems instrumentams, tarp jų – ciklą solo ATTO, ATTO I–IX (1984–89), kamerinių instrumentinių ir orkestrinių kūrinių, tarp jų – Laikrodžių parduotuvė mušamiesiems instrumentams ir preparuotam fortepijonui (2012), performansų, kino (nuo 1987), teatro (nuo 1990), choreografijos spektaklių (nuo 1998) muzikos, daugiau kaip 40 kinetinių garso ir vaizdo instaliacijų, tarp jų – Raudonasis vagonas, Įvykis muziejuje, arba Vandens muzika, Raudonasis paviljonas, Raudonasis kampelis, Vagonas, Eime, mergaitės (su I. Kabakovu, 1991–2003), Instaliacija vienatvėje (1996), Beveik ne (2005, abi su S. Flohr), Visi (su C. H. Motz, 1996), Pelkių auksas (su A. Belkinu, 2004), Tvanas (su F. Mannu, 2009), Vandens muzika, Koncertai musėms nr. 1–3, Varpai šv. Kazimierui (15 vėjinių vamzdinių varpų Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios bokštuose, 1997), Dvasių muzika, Noktiurnas popieriui, Ach so..., Kalėdų vainikas, Kaziukas, Šechina, Garso žaidimai (1994–2005), Gobustanas (2009), Konstaliacija, Trečioji upė (abu 2011); jas eksponavo individualiose ir grupinėse parodose Lietuvos ir pasaulio prestižinėse salėse, bažnyčiose, parkų, tvenkinių ir kitose erdvėse.
Knygos
Parašė knygas Trio (1998, 22004), Tam‑Tam (2009, abi rusų kalba), atsiminimų knygą Būgnininko dienoraščiai (2020).
Apdovanojimai
Pasaulio jaunimo ir studentų festivalio Havanoje (1978; su Ganelino trio), Rusijos premijos Triumf (2009), tarptautinio festivalio Vilnius Jazz (2012) laureatas. Birštono džiazo festivalio Didysis prizas (2004). Lietuvos nacionalinė premija (2016, kaip Ganelino trio nariui).
1352
L: Vladimiras Tarasovas: tarp garso ir vaizdo / sud. T. Bajarkevičius Vilnius 2008.