Vladmiro-Sùzdalės kunigaikštỹstė, iki 1157 Rostòvo‑Sùzdalės kunigaikštỹstė, nuo 1169 Vladmiro didžióji kunigaikštỹstė, 10–14 a. kunigaikštystė Okos ir Volgos tarpupyje, didžiausias Rusios teritorinis darinys. Administraciniai centrai: Rostovas, Suzdalė, nuo 1157 Vladimiras (prie Kliazmos).
Iki 12 a. vidurio priklausė Kijevo Rusiai. Nuo 1169 didžioji kunigaikštystė. Pasižymėjo stipria didžiojo kunigaikščio valdžia (13–14 a. Vladimiro didysis kunigaikštis buvo laikomas nominaliu Rusios valdovu), kuri rėmėsi nuo jos priklausomais augančių naujų miestų – Suzdalės, Belozersko, Muromo, vėliau Maskvos ir kitų – gyventojais pirkliais, amatininkais, nekilmingais bajorais.
12 a. suklestėjo dailė, architektūra (Vladimiro-Suzdalės mokykla). Įsteigta nuo Kijevo nepriklausoma metropolija. Per mongolų-totorių 1237–40 antpuolį sugriauti Vladimiro–Suzdalės kunigaikštystės amatų ir kultūros centrai pamažu atsikūrė. Ilgainiui dėl stiprios centrinės valdžios ir palankios geografinės padėties kunigaikštystė tapo rusiškų žemių politinio vienijimosi centru.
1362 didžiojo kunigaikščio titulą perėmė Maskvos kunigaikštis, 1383 Valdimiro–Sizdalės kunigaikštystė tapo paveldima Maskvos didžiosios kunigaikštystės valda.
1088