Vlãdo Mirõno vadováujama Vyriausýbė 1938
ministras pirmininkas V. Mironas (centre) ir kariuomenės vadas S. Raštikis (pirmas iš kairės) sveikina garbės kuopą prie Prezidentūros Kaune (1938; Alytaus kraštotyros muziejus)
1938 03 Lietuva priėmė Lenkijos ultimatumą (Lenkijos ultimatumas Lietuvai). Augant visuomenės nepasitenkinimui prezidentui A. Smetonai teko imtis Vyriausybės permainų. Trijų paskutinių Vyriausybių vadovui J. Tūbeliui sunkiai sergant ir ilgai gydantis Šveicarijoje, ministro pirmininko pareigas prezidentas pasiūlė Vasario 16 Akto signatarui V. Mironui. 1938 03 24 patvirtinta Vyriausybė. Iš 9 ministrų naujoje Vyriausybėje liko tik keturi paskutinės J. Tūbelio Vyriausybės (Juozo Tūbelio vadovaujama Vyriausybė 1935–1938) ministrai – užsienio reikalų S. Lozoraitis, finansų J. Tūbelis, susisiekimo J. Stanišauskis ir švietimo J. Tonkūnas. J. Tūbelį keisdamas V. Mironu prezidentas A. Smetona tikėjosi sukurti iliuziją, kad režimo pokyčiai yra galimi, ir į savo pusę patraukti opozicinių jėgų kurstomą visuomenę.
Tikėtasi, kad kunigas V. Mironas bus priimtinas Lietuvos politikams katalikams, t. p. ir Lenkijai (neoficialiai dalyvavo ankstesnėse derybose). Tačiau V. Mironas nebuvo idelogiškai artimas krikščionims demokratams ir jų rėmėjams, o kairioji ir liberalioji opozicija nuolat skelbė kovą klerikalizmui.
Lenkijos ultimatumo besąlygiškas priėmimas sutelkė A. Smetonos režimui priešiškas jėgas. Prasidėjo krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų veikėjų pasitarimai, besiformuojanti koalicija pavadinta Ašimi. Prie koalicijos prisijungė A. Voldemaro sekėjai (voldemarininkai). Ašies veikla ypač suaktyvėjo 1938 rudenį, jos centru tapo Klaipėda.
Opozicijai konsoliduojantis ir padėčiai komplikuojantis, 1938 12 A. Smetona buvo priverstas dar kartą performuoti Vyriausybę.
-Aštuonioliktoji Vyriausybė; -Aštuonioliktasis Ministrų Kabinetas; -Mirono Vyriausybė; -Vlado Mirono Vyriausybė; -V. Mirono Vyriausybė; -V. Mirono Ministrų Kabinetas
884
1