vokãlinė instrumeñtinė mùzika skirta atlikti žmogaus balsui (balsams) ir muzikos instrumentui (instrumentams). Senovės Graikijoje dainavimui solo pritardavo styginiais (arfa, kitara) ar pučiamaisiais (dažnai aulu) instrumentais. Viduramžių ir Renesanso epochų vokalinėje instrumentinėje muzikoje kūrinių vokalinės ir instrumentinės partijos nebuvo išskiriamos; dažnai instrumentu buvo atliekamos ilgos trukmės natomis užrašytos partijos (pvz., sustambintos grigališkojo choralo melodijos), t. p. dubliuojamos vokalinės. Virelė, balata, baladė, rondo, kačia ir kiti buvo viduramžių vokalinės instrumentinės muzikos svarbiausi žanrai. Renesanso epochoje svarbiausiais žanrais tapo mišios, vėlyvasis motetas. Baroko ir vėlesnių epochų vokalinės instrumentinės muzikos svarbesni žanrai: daina balsui su pritarimu, kantata, oratorija, opera, operetė ir kiti. 19–20 a. susiklostė specifinės mišriųjų žanrų atmainos – vokalinė simfonija, koncertas balsui ir orkestrui ir kitokios. Šiuolaikinėje vokalinėje instrumentinėje muzikoje žmonių balsai būna įvairiai modifikuoti, derinami ne tik su tradiciniais muzikos instrumentais, bet ir su elektroniniais garsais.
1571