vokãlinė mùzika, dainuoti ar giedoti skirta muzika.
Rūšys, bruožai
Pagal atlikėjų skaičių skirstoma į solinę, ansamblinę ir chorinę (a cappella arba su instrumentiniu pritarimu). Pagal faktūrą būna vienbalsė (monodija) ir daugiabalsė (homofoninė, homofonija; polifoninė, polifonija). Vokalinės muzikos kūriniai dažnai grindžiami rišliu tekstu. Liaudies dainų, monodijos (pvz., grigališkojo choralo) tekstas su melodija yra sinkretiškai susijęs. Žodžio ir melodijos glaudus ryšys ryšku muzikoje, sukurtoje jau esamam poetiniam tekstui (pvz., romansuose), sceniniuose žanruose (pvz., operose). Esama muzikos balsui be žodinio teksto (vokalizė).
Raida
Senovės Graikijoje nuo 7 a. pr. Kr. klestėjo lyrinės solo, choro dainos, himnai dievų garbei. Europoje vokalinė ir vokalinė instrumentinė muzika vyravo iki baroko epochos pabaigos. Viduramžiais ir Renesanso epochoje kūrinių vokalinės ir instrumentinės partijos dažnai sutapdavo. Bažnytinės vokalinės ir vokalinės instrumentinės muzikos svarbiausi žanrai buvo organumas, konduktas, motetas, mišios. Pasaulietinei muzikai atstovavo trubadūrų, truverų, minezingerių, meisterzingerių dainos, išplėtoti daugiabalsės faktūros Renesanso kūriniai: šansona, madrigalas, frotola, Lied. Baroko epochoje įsigalėjo stambūs vokalinės instrumentinės muzikos kūriniai – oratorija, pasija. Vokalinė muzika tapo operos svarbiausia dalimi. Šiuolaikinėje muzikoje žmogaus balsas (šnabždesys, švilpimas, kalbėjimas, spiegimas ir kita) dažnai traktuojamas kaip vienas instrumentų.
1571