vókiečių kalbà, indoeuropiečių kalbų šeimos germanų kalbų šakos vakarų grupės kalba. Daugiausia vartojama Vokietijoje, Austrijoje, Lichtenšteine (visose valstybinė kalba), Šveicarijoje, Liuksemburge (abiejose viena valstybinių kalbų), t. p. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Brazilijoje, Argentinoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Danijoje ir kitur. ES viena oficialių kalbų. Iš viso apie 110 mln. žmonių vartoja vokiečių kalbą kaip gimtąją kalbą, dar apie 80 mln. – kaip antrąją kalbą.
Vokiečių kalba kilo iš frankų, alemanų, bavarų ir iš dalies senovės saksų ir fryzų tarmių. Skiriama senoji vokiečių kalba (750–1050), vidurinė (1050–1350), ankstyvoji (1350–1650), naujoji (nuo 1650). Senosios vokiečių aukštaičių kalbos rašto paminklų išliko nedaug, vidurine vokiečių kalba buvo sukurta riterių poezijos, ankstyvoji įsigalėjo raštvedyboje. Seniausi rašytiniai paminklai sukurti 8 a. viduryje lotyniškais rašmenimis. Bendrinei kalbai susiformuoti įtakos turėjo spaudos atsiradimas, reformacija, M. Liuterio Biblijos vertimas į vokiečių kalbą (1534), periodinė spauda ir vokiečių klasikinė literatūra. Vokiečių kalba turi daug tarmių, pagrindinės yra aukštaičių, žemaičių, bavarų, Pfalco, ripūrų, alemanų (austrų, šveicarų, italų ir kitų). Vokiečių kalba fleksinė, turi sintetinės ir analitinės kalbos bruožų. Turi 15 balsių (8 ilguosius, 7 trumpuosius), 3 dvibalsius, 20 priebalsių, 3 afrikatas. Žodžio gale skardieji priebalsiai duslinami, kirčiuotame skiemenyje p, t, k aspiruojami, kietųjų ir minkštųjų priebalsių opozicija neskiriama. Kirtis muzikinis dinaminis, dažniausia šakninis. Vardažodžiui būdingos giminės (3), skaičiaus (2), linksnio (4), veiksmažodžiui – laiko (6), nuosakos (3), rūšies (2), skaičiaus, asmens gramatinės kategorijos. Pagal asmenavimą skiriamos veiksmažodžio 2 grupės. Būdinga artikelis. Žodžių darybai būdinga prefiksacija, sufiksacija, sudūrimas. Turi skolinių iš kitų indoeuropiečių (anglų, prancūzų, lotynų, senosios graikų ir kitų), hebrajų, arabų kalbų. Sakinyje griežta žodžių tvarka (dominuoja SVO – veiksnys–tarinys–papildinys). Naudojamas raštas lotyniškos abėcėlės pagrindu (26 raidės ir trys umliautai).
vok. kalba
LIETUVOJE vokiečių kalba pradėta vartoti 13 a.; didikų šeimose vaikai, be kitų kalbų, buvo mokomi ir vokiečių kalbos. 16–17 a. vokiečių kalba buvo laikomos pamaldos Vilniaus, Kauno, Kėdainių, Biržų evangelikų liuteronų bažnyčiose. Vokiečių kalba buvo dėstoma aukštesniojoje evangelikų reformatų mokykloje Vilniuje (įsteigta 1539). 16 a. Mažojoje Lietuvoje į vokiečių kalbą pradėta versti vokiečių autorių religinio turinio knygos. Išleista lietuvių–vokiečių, vokiečių–lietuvių kalbų žodynų (F. W. Haacko, P. Ruigio, K. G. Milkaus, G. H. F. Nesselmanno, F. Kuršaičio). Vilniaus universitete vokiečių kalba dėstoma nuo jo įkūrimo (1579), reguliariai – nuo 1801. 1805–36 vokiečių kalbos katedrai vadovavęs adjunktas B. Hausteinas parengė vokiečių kalbos chrestomatiją (išleista 1810 21820) ir vokiečių literatūros istoriją (išleista 1819). 1919 Vilniaus universitete įkurta Germanistikos katedra. 1958 įsteigta Romanų‑germanų kalbų, 1963 – Vokiečių kalbos katedra, 1968 ją pervadinus susikūrė Vokiečių filologijos katedra. J. Križinauskas ir S. Smagurauskas parengė Vokiečių–lietuvių kalbų žodyną (2 t. 1992). Mokomųjų knygų, vadovėlių aukštosioms mokykloms parengė: V. Balaišis (1989), G. Stunžėnienė (31996), J. Daunorienė, A. Būdvytytė‑Gudienė (abu 2008; visi su kitais), I. Brokartaitė‑Pladienė, D. Šileikaitė‑Kaishauri (abu 2009), I. M. Norkaitienė (2 d. 2010–11), E. Kontutytė (2011), V. Žeimantienė, S. Volungevičienė (2012). 21 a. pr. vokiečių kalbos, kaip pasirenkamosios užsienio kalbos, mokoma bendrojo lavinimo mokyklose ir universitetuose. Vilniaus universitete, Šiaulių universitete, Vytauto Didžiojo universitete ir Lietuvos edukologijos universitete rengiami vokiečių kalbos specialistai.
85