vókiečių klasiknė filosòfija, vokiškasis idealizmas, klasiknė vókiečių filosòfija, 18 amžiaus pabaigos–19 amžiaus pradžios idealistinė vokiečių filosofija.
Samprata ir atstovai
Būdinga visuotinės raidos ir istorinės pažangos idėja, siekis steigti ir įtvirtinti proto ir juo besiremiančio asmens moralinę autonomiją, dialektikos priemonėmis įveikti metafiziką ir metafiziniam mąstymui būdingą dualizmą, tapatinti būtį ir mąstymą, pabrėžti mąstymo istorinį sąlygotumą, asmens valios ir praktinio proto vaidmenį keičiant visuomenę. Pagrindiniai atstovai: I. Kantas, J. G. Fichte, F. W. J. Schellingas, G. W. F. Hegelis, kiti – K. L. Reinholdas (1758–1823), S. Maimonas (1753–1800), F. H. Jacobi, J. S. Beckas (1761–1840), J. F. Friesas, F. D. E. Schleiermacheris. Su vokiškuoju idealizmu buvo susiję J. G. Herderis, J. W. Goethe, F. Schilleris, F. Schlegelis, Novalis ir kiti. Marksistinė filosofija tradiciškai prie vokiečių klasikinės filosofijos atstovų priskiria ir L. Feuerbachą, bet jis, atmetęs G. W. F. Hegelio dialektiką ir grįžęs prie metafizinio mąstymo (antropologinio materializmo), atsisakė vokiečių klasikinės filosofijos pagrindinių principų.
I. Kanto filosofija
Šviečiamojo laikotarpio ir Prancūzijos revoliucijos idėjos sudarė prielaidas vokiečių klasikinei filosofijai formuotis, bet daugiausia jai įtakos turėjo I. Kanto transcendentalizmas, vidurio kryptis tarp sensualistinio empirizmo ir metafizinio racionalizmo, įtvirtinęs proto autonomiją ir padėjęs įveikti metafizinį mąstymą. Vokiečių klasikinės filosofijos idėjos atitiko Šviečiamojo amžiaus dvasią, romantizmo laikotarpio lūkesčius ir visuomenės pertvarkos viltis. I. Kanto suformuluota noumeno ir fenomeno skirtis, taip pat juslinės patirties, kuriai formą suteikia erdvė ir laikas, bei pažinimo skirtingos prigimties pabrėžimas pagrindė proto sprendimų nepriklausomumą ir nuo juslėmis patiriamo empirinio pasaulio, ir nuo absoliučių metafizinių principų. Susiformavo nuostata, kad pažinimo objektas yra priklausomas nuo pažinimo subjekto, yra jo lemiamas ir kuriamas, tarpininkaujant pažįstančiajam subjektui būdingoms kategorinėms mąstymo formoms. Transcendentalinė I. Kanto filosofija jau amžininkų buvo laikoma proto revoliucija, savo įtaka prilygstančia Prancūzijos revoliucijai ir konceptualiai išreiškiančia jos dvasią. I. Kanto filosofija, įveikusi metafiziniam mąstymui būdingas dualistines skirtis, sukūrė naujas – pažinimo ir juslinės patirties, proto ir tikrovės bei kitas skirtis, tapusias iššūkiu ir įkvėpimo šaltiniu vokiečių klasikinės filosofijos atstovams.
Raidos idėja
Siekdami įveikti I. Kanto dualistines skirtis, bet neatsisakydami transcendentalizmo ir vengdami ankstesnei filosofijai būdingų įvairių metafizinių monizmų, vokiškojo idealizmo atstovai sukūrė keletą raidos idėja besiremiančių nemetafizinio monizmo sistemų. Tikrovė jose buvo suvokiama kaip tam tikro besirutuliojančio principo (prado) dialektinė sklaida, dinaminę jo prigimtį atskleidžiančių priešybių konfliktas – kaip kuriantis naujas pasaulio savybes ir suteikiantis tikrovei kokybiškai naują jos raidos lygmenį. Tikrovė buvo laikoma vientisa organine visuma, kurios prigimtį gali įžvelgti pažįstantis protas, sąvokų sferoje proto atskleidžiami prieštaravimai – pačiai tikrovei būdingų prieštaravimų išraiška, kartais pati tikrovė tapatinama su protu (pavyzdžiui, F. W. J. Schellingo ir G. W. F. Hegelio filosofijoje). G. W. F. Hegelio sistemoje tikrovė buvo laikoma pasaulinės dvasios ir jos raidą nusakančio sąmonėjimo bei savižinos objektyvacija (žmogaus mąstymas – viena šio proceso apraiškų), o kiekviena nauja žmogaus proto pasiekiama tikrovės pažinimo stadija reiškė ir naują pačios tikrovės dialektinės raidos pakopą, sąvokų dialektika buvo laikoma tikrovės dialektinės prigimties išraiška, mąstymu suvokiami prieštaravimai – egzistuojančiais ne tik mąstyme, bet ir tikrovėje, ir atveriančiais naujas jos raidos galimybes.
Mąstymo socialumas ir istoriškumas
G. W. F. Hegelio logika reiškė ne tik siaurai suprantamos logikos, bet ir ontologijos bei epistemologijos sritis. J. G. Fichte ir G. W. F. Hegelis daug dėmesio skyrė žmogaus mąstymo socialumo ir istoriškumo analizei – atskleidę, kad mąstančio asmens savižina bei sąmonėjimas neįmanomi be mąstymo apie kitus asmenis, kaip autonomiškus mąstymo bei atsakomybės subjektus, su kuriais gali būti užmegztas bendrumo ir įsipareigojimo ryšys, naujai pagrindė teisingumo ir teisės sampratą. Žmonijos istorija buvo suvokiama kaip konfliktų ir jų sprendimų istorija, kurią ateityje turėjo užbaigti racionaliu protu ir pagarba asmenims pagrįstos teisingos visuomenės būklė. Ne tik objektyviai išreikšta visuomenės socialinė istorija, bet ir žmonijos sąmonėjimą nusakanti mąstymo istorija (filosofijos istorija) laikyta žmonijos kelio į šią teisingesnę ir sąmoningesnę būklę išraiška. Gamta (daugiausia F. W. J. Schellingo ir G. W. F. Hegelio sistemose) buvo mąstoma kaip pasaulinės dvasios, dar stokojančios sąmoningumo, savita raidos stadija.
Skirtumai
Kiti vokiškojo idealizmo atstovai (pavyzdžiui, J. G. Fichte), griežtai laikydamiesi noumeno ir fenomeno skirties, gindami proto autonomijos principą ir pabrėždami nelygstamą laisvės svarbą, kritikavo mėginimus nementalinėmis sąvokomis nusakyti ir paaiškinti proto veiklą ir prigimtį bei sinkretizuoti dvasios ir fizinės tikrovės sritis. Vokiškojo idealizmo atstovai nesutarė ir dėl intuicijos svarbos pažinimui: kitaip nei G. W. F. Hegelis, kuris tikrą filosofiją tapatino su konceptualiu loginiu mąstymu, F. W. J. Schellingas ir romantizmo idėjoms artimi vokiečių mąstytojai pabrėžė intuicijos, kaip nediskursyvios filosofinės įžvalgos, galią įveikti dualistines skirtis nuodugniau nei remiantis mąstymo ir sąvokinės dialektikos priemonėmis. F. W. J. Schellingas ir F. D. E. Schleiermacheris, kuriam būdinga ryški hermeneutinė nuostata, originaliai jungė filosofiją ir teologiją.
Vokiškojo idealizmo bruožai ir įtaka
Vokiškasis idealizmas, sudarantis vokiečių klasikinės filosofijos branduolį, tipologiniu požiūriu gali būti klasifikuojamas kaip objektyvusis nemetafizinis idealizmas. Jo kūrėjams būdinga vengti subjektyviojo idealizmo solipsistinių, skeptinių nuostatų ir išlaikyti proto autonomiją, be kurios esą neįmanomas autentiškas etiškumas ir juo grįsta praktinė veikla, bei apriboti šią autonomiją varžančio metafizinio mąstymo, besiremiančio viršistoriniais ir absoliučiai objektyviais principais, pretenzijas. Po G. W. F. Hegelio mirties vyko laipsniškas filosofijos grįžimas prie metafizinio mąstymo (metafizinio materializmo, įgijusio tvirtas pozicijas sparčiai plėtojantis gamtotyrai, pavidalu). Vokiečių klasikinė filosofija turėjo daug įtakos visai vėlesnei Vakarų filosofijai: marksizmui, egzistencializmui, poststruktūralizmui ir postmodernizmui. I. Kanto ir G. W. F. Hegelio filosofiją plėtojo neokantizmo ir neohėgelizmo filosofinės kryptys. Universaliu tikrovės aiškinimu ir tikrovės bei mąstymo tapatinimu vokiečių idealizmas (hėgelizmas) prisidėjo prie totalitarinių ideologijų įsigalėjimo 20 amžiuje.
L: T. Pinkard German Philosophy, 1760–1860: The Legacy of Idealism Cambridge 2002.
708