Vokiečių ordinas

Vókiečių òrdinas, (oficialiai vok. Orden der heiligen Maria des deutschen Hospitalhaus in Jerusalem, lot. Ordo domus hospitalis Sanctae Mariae Teutonicorum in Jerusalem; Švč. Mergẽlės Marjos vókiečių ligóninės òrdinas Jerùzalėje), vokiečių vienuolių karinis ordinas ir sukurta jo valstybė. Vokiečių ordino (VO) užuomazga – Kryžiaus žygio į Palestiną dalyvių vokiečių ligoninės brolija, įkurta 1190 Bremeno ir Liubeko pirklių per Akko (dabar Izraelis) apsiaustį (kryžiaus karai). Iš pradžių brolija buvo pavaldi Joanitų ordino (joanitai) didžiajam magistrui, 1198 Vokietijos kunigaikščių perorganizuota į savarankišką riterių karinį ordiną, pavaldų popiežiui ir Šventosios Romos imperijos imperatoriui. VO paskirtis – globoti atvykstančius iš Vokietijos kryžininkus, slaugyti ligonius ir kovoti su Katalikų Bažnyčios priešais.

VO nariai galėjo būti tik vokiečių riteriai (dažniausiai feodalų jaunesnieji sūnūs, iš tėvų negavę žemės) ar miestiečiai patricijai; privalėjo laikytis celibato, skirstėsi į brolius. Aukščiausioji institucija buvo kasmetinis VO aukščiausiųjų pareigūnų susirinkimas – generalinė kapitula. Vykdomoji valdžia iki 13 a. 4 dešimtmečio priklausė magistrui, vėliau – didžiajam magistrui, generalinės kapitulos renkamam iki gyvos galvos. Didžiojo magistro pagalbininkai buvo didysis komtūras (pavaduotojas, tvarkė domeno ūkį), didysis maršalas (karo vadas), transporto viršininkas, iždininkas, špitolininkas (tvarkė ligonines, prieglaudas) ir drabužininkas. Šių dignitorių kolegija privalėjo kontroliuoti didįjį magistrą ir galėjo slaptu teismu jį pašalinti. Didžiojo magistro rezidencija iki 1291 buvo Akko, jį užėmus turkams perkelta į Veneciją.

Vokiečių ordino (kairėje) ir didžiojo magistro didžioji vėliavos (iš Jano Długoszo Banderia Prutenorum, 1448, Jogailos biblioteka)

13 a. VO kovojo Palestinoje su musulmonais. Popiežiaus, Šventosios Romos imperijos imperatorių ir kunigaikščių remiamas 13 a. pradžioje įgijo žemių daugiausia Vokietijoje, t. p. Mažojoje Azijoje, Pietų Europoje. Jos buvo suskirstytos į apygardas – balijas (1 lentelė); kiekviena susidėjo iš kelių ar keliolikos komtūrijų ir buvo valdoma krašto, arba provincijos, komtūro.

1

VO didžiojo ordino magistro (averse, kairėje) ir VO (reverse, dešinėje) herbai Konrado von Jungingeno laikų šilinge

1211 VO buvo pakviestas į Vengriją ginti Transilvanijos nuo klajoklių kipčiakų.

Didžiojo magistro Hermanno von Salzos 1226–30 susitarimais su Mazovijos kunigaikščiu Konradu I Mazoviečiu gavo didumą Kulmo žemės su teise plėsti savo valdas iš prūsų žemių, kurias užkariaus. VO teisę valdyti užkariautas prūsų ir lietuvių žemes 1234 patvirtino popiežius Grigalius IX, 1226, 1245 – Šventosios Romos imperijos imperatoriai Frydrichas II, 1337 – Liudvikas IV Bavaras (1226 ir 1230 Aukso bulės).

1230 pirmieji VO daliniai atsikėlė į Kulmo žemę ir pradėjo pulti prūsus (prūsų–kryžiuočių karas, 1231–74). Nuo 13 a. 4 dešimtmečio VO buvo popiežių ir kitų dvasininkų skelbiamų kryžiaus žygių į Pabaltijį svarbiausias organizatorius ir vykdytojas (kryžiaus karai Baltijos regione, 12–14 a.). 1235 prie VO prisijungė dalis Dobrynės ordino, 1237 – Šiaulių mūšyje (1236) sumuštas Kalavijuočių ordinas; jis buvo perorganizuotas į Livonijos ordiną (LO) ir tapo VO autonominiu padaliniu. 13 a. viduryje VO veržėsi į Rusios šiaurės vakarines žemes, bet po LO pralaimėjimo Ledo mūšyje (1242) liovėsi. 6 dešimtmetyje ėmėsi užkariauti (daugiausia LO jėgomis) Žemaitiją. Durbės mūšyje (1260) žemaičių sumušti VO ir LO kurį laiką Žemaitijos nepuolė. Iki 1283 VO, padedamas popiežių, Lenkijos, Vokietijos ir kitų Vakarų Europos katalikiškų šalių feodalų, užkariavo prūsų, jotvingių, vakarų lietuvių (nadruvių, skalvių) žemes ir pasiekė Nemuno žemupį.

Livonijos ordino pilis Ventspilyje (1290)

1242–49 ir 1260–74 VO nuslopino prūsų sukilimus (prūsų ir lietuvininkų sukilimai). Užkariautose Prūsos žemėse 13 a. susikūrė feodalinė teokratinė VO valstybė. Jos sostinė ir didžiojo magistro rezidencija 1309–1466 buvo Marienburgas (dabar Malborkas).

kryžiuočių pilis Malborke (13–14 a., 19 a. perstatyta)

Paties VO valdyta senosios Prūsijos teritorija buvo suskirstyta į komtūrijas (2 lentelė), valdomas komtūrų; dalis šios teritorijos priklausė Kulmo, Pamedės, Sembos ir Varmės vyskupijoms. 1231–42 prūsų žemėse VO pastatė 40 mūrinių pilių. Prie pilių (Elbingo, Karaliaučiaus, Kulmo, Torunės) kūrėsi vokiečių miestai Hanzos nariai. 13–15 a. VO Prūsijoje (daugiausia vakarinėse komtūrijose) kurdino vokiečių valstiečius (kolonizacija); jie buvo laisvi nuo baudžiavos. Vietos gyventojų prūsų ir lietuvių dauguma buvo paversti VO ir jo vasalų – vokiečių feodalų pasauliečių, t. p. Prūsijos vyskupų – baudžiauninkais. Kai kuriems vietos gyventojams, daugiausia feodalams, buvo suteikta privilegijuota padėtis – prūsų teisė, retais atvejais – Kulmo teisė.

2

Nuo 1283 VO katalikybės gynimo ir kovos su pagonimis dingstimi pradėjo intensyviai puldinėti Lietuvą, siekė įsitvirtinti Nemuno žemupyje, užimti Žemaitiją ir savo valdas Prūsijoje sujungti su Livonija į vieną valstybę. Jo veržimosi atsparos punktai buvo Georgenburgo, Ragainės pilis, Skirsnemunės, Bajerburgo ir Naujojo Marienburgo pilys prie Nemuno. Lietuvių gynybos centrai čia buvo Veliuona, Kaunas, Gardinas. 13 a. pabaigoje–14 a. pradžioje abi pusės rengdavo daugiausia vietinės reikšmės niokojamuosius antpuolius. Didžiausi mūšiai Medininkų mūšis (1320) ir Pilėnų gynimas (1336). VO ir LO niokojami Lietuvos šiauriniai ir vakariniai pakraščiai iš dalies virto dykra.

14 a. pirmoje pusėje VO puolė ir Lenkiją: 1308–09 užėmė Rytų Pamarį su Dancigu (dabar Gdanskas), 1329 – Dobrynės žemę, 1332 – Kujaviją. 1328 VO iš LO perėmė Klaipėdą su apylinkėmis, 1343 Kaliszo taikos sutartimi grąžino Lenkijai Dobrynės žemę, Kujaviją ir užsitikrino iš Lenkijos pusės saugų užnugarį karui su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK). 1346 iš Danijos įgijo Šiaurės Estiją ir perdavė ją LO; taip VO ir LO valdos atkirto LDK nuo Baltijos jūros.

Didžiausią galią VO pasiekė 14 a. viduryje ir antroje pusėje. Valdant didžiajam magistrui Winrichui von Kniprodei (1351–82) ypač sustiprėjo agresija prieš LDK. 1345–70 VO surengė apie 70 didesnių žygių į Lietuvą iš Prūsijos, apie 30 – iš Livonijos. 1348 įvyko didelis Strėvos mūšis. 1360–80 VO dideli žygiai į Lietuvą vyko kasmet. 1362 VO kariuomenė sugriovė Kauno pilį, 1365 pirmą kartą puolė LDK sostinę Vilnių. LDK kariuomenė 1345–77 surengė apie 40 atsakomųjų žygių, vienas jų baigėsi Rūdavos mūšiu (1370).

Vokiečių ordino didžiojo maršalo Kuno von Hatsteino ir keturių Prūsijos komtūrų sutartis su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Jogaila, jo motina ir broliais (1382 07 06, Bražuolė; Krokuvos nacionalinis muziejus)

Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties (1377) VO kurstė jo įpėdinio Jogailos kovą su Kęstučiu ir jo sūnumi Vytautu dėl didžiojo kunigaikščio sosto. Remdamas tai Jogailą, tai Vytautą VO ypač smarkiai puolė Lietuvą 1383–94, buvo įsiveržęs į Vilnių (didžiausias puolimas 1390). Už taiką ir paramą VO 1382 išgavo Jogailos (Bražuolės sutartis), 1384 – Vytauto atsisakymą Vakarų Lietuvos ir Užnemunės. Ordinas dar sustiprėjo 1398 užėmęs Gotlando salą (valdė iki 1411) ir 1402 – Naująją marką (Pamario slavų žemėse; marka). Prieš VO 1385 Krėvos sutartimi susidarė LDK ir Lenkijos sąjunga. Po 1387 Lietuvos (Aukštaitijos) krikšto VO neteko formalaus pagrindo pulti Lietuvą. 1398 Salyno sutartimi Vytautas perleido ordinui LDK vakarines žemes iki Nevėžio. 1401 sukilę žemaičiai išvijo beįsikuriančius kryžiuočius, todėl jie vėl pradėjo puldinėti Lietuvą. 1403 popiežius Bonifacas IX uždraudė VO kariauti su LDK. 1404 Raciążo sutartimi su Lenkija ir LDK 1404–09 VO faktiškai valdė Žemaitiją.

1409 žemaičių sukilimas davė dingstį VO lemiamam karui su LDK ir Lenkija (1409–10). Jį VO pralaimėjo 1410 Žalgirio mūšyje; pagal Torunės taiką (1411) ir Melno taiką (1422) VO LDK turėjo grąžinti Žemaitiją ir dalį jotvingių žemių (Užnemunę). Nesėkmingi 1409–10 ir tolesni VO karai (su LDK ir Lenkija 1414, 1422, su Lenkija ir Čekija 1431–33) sukėlė jo politinę ir ekonominę krizę, sustiprino prieštaravimus tarp VO narių ir feodalų pasauliečių bei miestiečių, nepatenkintų didėjančiais mokesčiais ir siekusių dalyvauti valstybės valdyme. 1440 susidarė Prūsijos sąjunga, kovojusi prieš VO valdžią. Trylikamečiame kare (1454–66) su Lenkija VO neteko Rytų Pamario su Dancigu, Kulmo žemės ir Marienburgo, Elbingo, Varmės vyskupijos žemių; jos buvo prijungtos prie Lenkijos. VO sostinė 1466 perkelta į Karaliaučių. 1470 didysis magistras Heinrichas Richtenbergas prisiekė vasalo ištikimybę Lenkijos karaliui.

Vokiečių ordino kariai (dešinėje) Žalgirio mūšyje (raižinys, 1483, Dieboldo Schillingo Berno kronikos iliustracija)

15 a. pabaigoje VO prarado valdas Sicilijos karalystėje. VO pastangos išsivaduoti iš Lenkijos siuzereniteto (dėl to kilo jų 1521–22 karas) nepavyko.

16 a. 2–3 dešimtmetyje Vokietijoje kilus reformacijos judėjimui didysis magistras Albrechtas Brandenburgietis su dauguma VO brolių perėjo iš katalikybės į liuteronybę, Prūsiją paskelbė pasaulietine kunigaikštyste (Prūsijos kunigaikštystė) ir 1525 04 10 Krokuvoje davė vasalo priesaiką Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam. VO valstybė Prūsijoje nustojo gyvuoti.

VO išliko Livonijoje (iki 1562), Vokietijoje ir Austrijoje; didžiuoju magistru tapo Vokietijos magistras, jo būstinė buvo Mergentheime. Praradęs politinę reikšmę VO dar turėjo apie 2200 km² žemės valdų; jos mažėjo: 1637 nuo VO atskilo Utrechto balija, 1801 Prancūzija prisijungė Koblenzo ir Lotaringijos balijas. 1803 VO visos valdos Vokietijoje buvo nusavintos, 1809 Prancūzijos imperatorius Napoleonas I VO panaikino. 1834 VO buvo atkurtas Austrijoje kaip riterių garbės institucija. 19 a.–20 a. pradžioje didieji magistrai buvo iš Habsburgų dinastijos Austrijos erchercogų. 1929 statutu VO paverstas religine organizacija (centras Vienoje).

VO buvo vidurinių amžių Vokietijos feodalų ir popiežių ekspansijos įrankis, padarė daug žalos Artimųjų Rytų ir Rytų Europos tautoms. Karo su VO pagrindinį krūvį pakėlusi LDK neteko vakarinių žemių, apie 1 mln. gyventojų; daugiau kaip 100 metų VO niokojo Lietuvos ūkį ir kultūrą. VO, vėliau Prūsijos kunigaikštystės pavergta išnyko baltų viena tautų – prūsai.

-Kryžiuočių ordinas; -Teutonų ordinas

L: P. Pakarklis Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai Kaunas 1948; Lietuvių karas su kryžiuočiais Vilnius 1954 ²1964; B. Dundulis Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV amžiuje Vilnius 1960, Lietuvos kovos dėl Baltijos jūros Vilnius 1985; E. Gudavičius Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje Vilnius 1989; B. Dundulis Lietuva laisvės kovų sūkuriuose (IX–XIX a.) Vilnius 1990; H. Boockmann Vokiečių ordinas: dvylika jo istorijos skyrių Vilnius 2003; W. Urban Žalgiris ir kas po jo: Lietuva, Lenkija ir Vokiečių ordinas – nemirtingumo beieškant Vilnius 2004.

683