Vokietjos architektūrà
fachverkiniai gyvenamieji namai Kvedlinburge (16–18 a.)
Tradicinėje architektūroje vyrauja fachverkinai 1–2 aukštų gyvenamieji namai aukštais dvišlaičiais malksnomis, šiaudais dengtais stogais. Bavarijai būdingi 1 aukšto akmenų mūro, šalies šiaurinei daliai – haliniai su valminiais stogais (vadinamieji Hallenhaus) gyvenamieji namai.
Iki 8 amžiaus
Alpių apylinkėse išliko neolito laikotarpio gyvenviečių su mediniais statiniais ant polių (5000–500 pr. Kr., su panašiais statiniais Austrijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Slovėnijoje ir Šveicarijoje – pasaulio paveldo vertybė, nuo 2011), Pietų ir Vakarų Vokietijoje – pirmo tūkstantmečio pradžioje įkurtų romėnų kolonijų ir stovyklų (Akvisgranas, dabar Aachenas, Augusta Vindelicorum, dabar Augsburgas, Castra Bonensija, dabar Bona, Kolonija, dabar Kölnas, Augusta Treverorum, dabar Trieras, jo senovės Romos statiniai su Šv. Petro katedra ir Dievo Motinos bažnyčia – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1986) su įvairiais statiniais (arkomis, akvedukais, termomis, tiltais, vartais), Romos imperijos pasienio įtvirtinimų (visi 2 a., dalis jų rekonstruota, pasaulio paveldo vertybė nuo 1987 ir nuo 2005 bei 2008) liekanų.
8–13 amžius
Speyerio katedra (pradėta 1030)
Eltzų pilis (Reino kraštas‑Pfalcas; 11–17 a., restauruota 1888)
Karolingų renesanso architektūrai (Karolio Didžiojo rūmų liekanos Ingelheim am Rhein, Reino kraštas‑Pfalcas, po 785, Lorscho vienuolyno vartų pastatas, 8 a., vienuolynas – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1991, Aacheno katedros aštuonkampė koplyčia, 798–805, statytojas Odas Mecietis, katedra – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1978, apskritimo plano Šv. Mykolo koplyčia Fuldoje, apie 822) būdinga vėlyvosios antikos, bizantiškojo stiliaus ir vietinių statybos tradicijų dermė; bažnyčių architektūroje populiarūs buvo vestverkai (Corvey vienuolyno bažnyčioje, Šiaurės Reinas‑Vestfalija, 822–885, pasaulio paveldo vertybė, nuo 2014; Šv. Pantaleono bažnyčioje Kölne, 964–980).
Ankstyvųjų vidurinių amžių architektūros raiškus pavyzdys – Reichenau salos vienuolynas (9–11 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 2000). Otonų renesanso (10–11 a. pradžia) sakralinei architektūrai būdinga ankstyvojo romaninio stiliaus bruožai; vyravo trinavės bazilikos su vestverkais, monumentaliais apskritimo ar kvadrato plano bokštais (bažnyčios – Šv. Kyriako Gernrodėje, dabar Kvedlinburgo dalis, 10 a. antra pusė, rekonstruota 12 a. ir 19 a., buvusi benediktinų Šv. Mykolo Hildesheime, 1010–33, su Švč. Mergelės Marijos katedra – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1985).
Brandžiuoju ir vėlyvuoju romanikos laikotarpiu suprojektuota monumentalių katedrų (Speyerio, apie 1025–1061, išplėsta 1082–1106, rekonstruota 1858, architektas H. Hübschas, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1981, Šv. Martyno ir šv. Stepono Mainze, 1081–1137, restauruota 18 a. ir 20 a., Šv. Petro Wormse, 12 a. pradžia), bažnyčių (benediktinų vienuolyno Limburg an der Haardt, Reino kraštas‑Pfalcas, 1025–45, išliko fragmentai, Švč. Mergelės Marijos Kapitolijuje Kölne, 7 a. pabaiga, išplėsta 1065), fasadų puošyboje plačiai naudota pusapskritė arka.
Garsėjo Hirsau architektūros mokykla (Šv. Benedikto bažnyčia Alpirsbache, 1099–1125, Hirsau vienuolyno liekanos, 11–12 a., abu Badenas‑Viurtembergas).
Romaninio stiliaus ir ankstyvosios gotikos bruožų turi Didžioji Šv. Martyno bažnyčia Kölne (1150–72), katedros – Šv. Jurgio ir šv. Mikalojaus Limburge (1215–35), Šv. Petro ir šv. Jurgio Bamberge (pašventinta 1237), Maulbronno vienuolyno kompleksas (Badenas‑Viurtembergas, 12–15 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1993), Wartburgo pilis (11 a., vėliau išplėsta įgavo gotikos bruožų, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1999).
Ahrensburgo pilis prie Hamburgo (16 a. pabaiga, 18 a. įgavo baroko bruožų, 20 a. antroje pusėje renovuota, dabar muziejus)
13–16 amžius
Nuo 13 a. vidurio iš Prancūzijos plito gotika. Ankstyvosios gotikos bruožai ryšku Šv. Mauricijaus ir šv. Kotrynos katedros Magdeburge (1207–1520), Dievo Motinos Triere (apie 1235–60), Šv. Elžbietos Vengrės Marburge (1235–83) bažnyčių architektūroje. Vėlyvosios gotikos laikotarpiu susiklostė vienbokštės su aukšta smaile bažnyčios tipas (katedros – Freiburgo, apie 1200–16 a. pradžia, Ulmo, 1377–1543).
Šiaurės vakarų Vokietijoje statytos paprastesnio plano ir konstrukcijų plytų mūro (Dievo Motinos Liubeke, apie 1270–1350), šalies rytinėje dalyje – liepsnotosios gotikos bruožų turinčios halinės (Dievo Motinos katedra Miunchene, 1468–88, architektas J. von Halsbachas ir kiti, 1957 restauruota, Šv. Onos Annaberg‑Buchholze, Saksonija, 1499–1525) bažnyčios.
Spindulinio stiliaus bruožų turi Kölno katedra (1248–1880, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1996). Gotikos laikotarpiu klestėjo pasaulietinė architektūra, pastatyta miestų įtvirtinimų su bokštais ir vartais, gyvenamųjų namų (iki 5 aukštų), cechų pastatų, prekybos halių, ligoninių; raiškiausi – sudėtingo plano pilių (Albrechtsburgo Meissene, pradėta 1470, architektas A. von Westfalenas, 19 a. pabaigoje perstatyta, dabar muziejus), rotušių (Braunschweigo, 1302–15 a., Münsterio, 1350, Bremeno, 1410, su Rolando kolona – pasaulio paveldo vertybė, nuo 2004) kompleksai.
Nuo 16 a. pradžios plitęs renesansas labiausiai reiškėsi šalies pietinėje dalyje, Reino apylinkių architektūroje. Suprojektuota Fuggerių koplyčia Šv. Onos bažnyčioje Augsburge (1517), Hartenfelsų rūmai Torgau (1544, architektas K. Krebsas), Friedricho priestatas Heidelbergo pilyje (1604, architektas J. Schochas). Renesansinio taisyklingo planavimo ir užstatymo bruožų turi Augsburgas (Fuggerių gyvenvietė, 1523, architektas T. Krebsas), Freudenstadtas (1558–1634, architektas H. Schickhardtas). Renesanso epochos žymiausias architektas – E. Hollis (1573–1646; Augsburge – arsenalas, 1607, rotušė, 1620, restauruota 1984).
Kurfiurstų pilis Dresdene (apie 1200, 16 a. pradžioje ir 18 a. perstatyta, 20 a. 7 dešimtmetyje atstatyta, 2013 restauruota)
17 amžius–18 amžiaus pirma pusė
Charlottenburgo rūmai Berlyne (1706, architektas A. Schlüteris ir kiti, 1945 sugriauti, vėliau atstatyti)
Dievo Motinos bažnyčia Dresdene (1743, architektas G. Bähras, atstatyta 2005)
Trisdešimties metų karas (1618–48) lėmė statybų nuosmukį; architektūroje vyravo eklektika. 17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje pradėti rekonstruoti per karą sugriauti miestai. Nuo 17 a. pradėjo plisti barokas. Barokinių pastatų suprojektavo vietiniai ir užsienio šalių (Italijos, Olandijos, Prancūzijos, Šveicarijos) architektai.
Raiškiausi baroko pavyzdžiai – ištaigingi rūmų su parkais ansambliai: Charlottenburgas Berlyne (1706, architektas A. Schlüteris ir kiti, 1945 sugriautas, vėliau atstatytas). Zwinger Dresdene (pradėtas 1709, architektas M. D. Pöppelmannas), Wilhelmshöhe Kasselyje (1718, architektas G. F. Guerniero, 18 a. pabaigoje išplėsti, architektai S. L. Du Ry, H. Chr. Jussowas), vyskupo Würzburge (1719–44, architektas J. B. Neumannas, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1981), Augustusburgo Brühlyje (1734, architektai J. C. Schlaunas, F. de Cuvilliés, su medžioklės rūmais Falkenlust – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1984), Sanssouci Potsdame (18 a. vidurys–19 a. vidurys, architektas G. W. von Knobelsdorffas, su Berlyno rūmais ir parkais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1990).
Baroko kiti svarbesni statiniai: Dievo Motinos bažnyčia Dresdene (1743, architektas G. Bähras, 1666–1738, atstatyta 2005), Markgrafų operos teatro Bayreuthe (architektas J. Saint‑Pierre’as, pasaulio paveldo vertybė, nuo 2012) ir Belvederio Weimare (abeji 1748, su Weimaro kitais barokiniais ir klasicistiniais statiniais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1998) rūmai. Rokokinių bažnyčių suprojektavo D. Zimmermannas (1685–1766; Gailestingosios Dievo Motinos bažnyčia Steinhausene, prie Biberacho, 1735; Nuplaktojo Kristaus piligriminė bažnyčia prie Füsseno, Bavarija, 1744–54, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1983).
18 amžiaus antra pusė–19 amžius
18 a. antroje pusėje iš Didžiosios Britanijos ir Italijos plito vėlyvasis klasicizmas. Vieni ankstyviausių projektų – Wörlitzo pilies interjerai ir angliškasis parkas (architektas F. W. von Erdmansdorffas, 1785, parkas – pasaulio paveldo vertybė, nuo 2000), Brandenburgo vartai Berlyne (1791, architektas C. G. Langhansas, atstatyti 2002).
19 a. pirmoje pusėje vyravo racionali senovės Graikijos paminklų interpretavimo tendencija. Vėlyvojo klasicizmo pastatų suprojektavo F. Gilly, F. Weinbrenneris (1766–1826; Evangelikų bažnyčia Karlsruhėje, 1816, 1944 sugriauta, 1958 atstatyta); žymiausi atstovai – F. K. L. von Klenze (Gliptoteka Miunchene, 1816–34, Vokiečių šlovės muziejus Valhala prie Regensburgo, 1830–42), K. F. Schinkelis (rūmai Berlyne – Karališkojo teatro, 1821, dabar Koncertų rūmai; Muziejaus, 1830, dabar Senasis muziejus, su Muziejų salos kitais statiniais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1999). Bydermejeris daugiausia reiškėsi interjerų puošyboje. 19 a. viduryje miestai buvo statomi intensyviai, bet gana chaotiškai.
1862 Berlyne pagal architekto J. Hobrechto (1825–1902) planą nugriautų gynybinių sienų vietoje suformuota magistralinių žiedinių gatvių sistema. Architektūroje plito istorizmas; suprojektuota visuomeninių (Dresdene – Operos teatro rūmai, 1841, architektas C. von Hasenaueris, perstatyti 1878, architektas M. Semperis, paveikslų galerija, 1856, atstatyta 1956, abiejų architektas G. Semperis, Berlyne – Anhalto geležinkelio stotis, 1880, architektas F. H. Schwechtenas, Reichstago rūmai, 1884–94, architektas J. P. Wallotas, 1933 per gaisrą suniokoti, 1999 renovuoti, architektūrinė bendrovė Foster + Partners), sakralinių (bažnyčios – Šv. Liudviko Miunchene, 1829–44, architektas F. von Gärtneris, 1791–1847, Taikos Potsdame, 1848, architektas L. Persiusas, 1803–45, Kaizerio Vilhelmo Atminimo Berlyne, architektas F. H. Schwechtenas, abi 1895, per II pasaulinį karą pastaroji sugriauta, išliko tik bokštas) pastatų, pilių (Neuschwansteino, Bavarija, pradėta 1868, architektas E. Riedelis, Schwerino, Meklenburgas‑Pomeranija, rekonstruota 1845, architektai G. A. Demmleris, F. A. Stüleris ir kiti, dabar Meklenburgo‑Pomeranijos landtago būstinė, muziejus).
20 pirma pusė
teatro rūmai Stuttgarte (1912, architektas M. Littmannas)
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje reiškėsi jugendas, labiausiai – Miunchene ir Darmstadte (vadinamasis Vestuvių bokštas Mathildenhöhės kvartale, 1905, austrų architektas J. M. Olbrichas). Modernizmo architektūros užuomazgų būta Werkbundo (įkurtas 1907 Miunchene) narių (AEG gamykla Berlyne, 1910, architektas P. Behrensas), W. Gropijaus (Fagus fabrikas Alfelde, su architektu A. Mayeriu, 1911, pasaulio paveldo vertybė, nuo 2011) kūryboje. Miesto sodo idėjos įgyvendintos Dresdeno priemiestyje suprojektuotoje Hellerau gyvenvietėje (1909, architektai H. Muthesius, R. Riemerschmidas, K. Schmidtas, H. Tessenowas ir kiti). Weimaro respublikos laikotarpiu (1919–33) suklestėjo architektūra ir urbanistika. Modernizmo plėtotei įtakos turėjo architektūros ir taikomosios dailės mokyklos Bauhaus (veikė 1919–33, mokyklos pastatai Weimare ir Dessau – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1996) veikla.
Naudojant naujas statybines medžiagas (plieną, stiklą, gelžbetonį) ir konstrukcijas suprojektuota raiškių ekspresionistinių (Observatorija, vadinamasis A. Einsteino bokštas Potsdame, 1924, architektas E. Mendelsohnas), konstruktyvistinių ir funkcionalistinių (biurų pastatas Chile Hamburge, 1924, architektas F. Högeris, 1877–1949, Bauhauso mokykla Dessau, 1926, architektas W. Gropius, bendrovės I. G. Farben būstinė Frankfurte prie Maino, 1931, architektas H. Poelzigas) pastatų.
Šiuolaikines urbanistines idėjas plėtojo architektūrinės grupės Žiedas (Der Ring; veikė 1926–33 Berlyne) nariai W. Luckhardtas ir H. Luckhardtas, E. May, B. Tautas ir kiti. Svarbiausi gyvenamųjų kvartalų projektai – Weissenhofo Stuttgarte (1927, vyriausiasis architektas L. Miesas van der Rohe), Siemensstadto Berlyne (1934, architektai H. Scharounas, M. Wagneris, 1885–1957, su modernistiniais kitais gyvenamaisiais kvartalais Berlyne – pasaulio paveldo vertybė, nuo 2008).
20 a. 3 dešimtmečio svarbiausias urbanistinis projektas – Kölno gynybinių įtvirtinimų vietoje suformuotos žaliosios zonos (1923, architektas F. Schumacheris, 1869–1947). 1933 į valdžią atėjus Nacionalsocialistų partijai dalis architektų emigravo į Vakarus (W. Gropius, E. May, E. Mendelsohnas, L. Miesas van der Rohe).
Trečiojo reicho architektūroje gaivintos klasicizmo tradicijos. Pseudoklasicistinių pastatų ir jų kompleksų suprojektavo P. L. Troostas (1878–1934; Meno namai Miunchene, 1937), A. Speeras (Nacionalsocialistų darbininkų partijos suvažiavimų kompleksas Niurnberge, 1937, Naujoji reicho kanceliarija Berlyne, 1938, 1945 sugriauta).
20 a. 3–7 dešimtmetyje modernistinių bažnyčių suprojektavo D. Böhmas (Kristaus Karaliaus Mainze, 1926, Švč. Mergelės Marijos Karalienės Kölne, 1954), R. Schwarzas (1897–1961; Kristaus Kūno Aachene, 1930, Šv. Onos Dürene, prie Aacheno, 1956), E. Steffannas (1899–1968; Šv. Bonifaco Liubeke, 1952, Šv. Augustino Düsseldorfe, 1960).
20 amžiaus antra pusė
Po II pasaulinio karo architektūros ir urbanistikos svarbiausia užduotimi tapo sugriautų miestų atstatymas. Parengta Magdeburgo (1953–64), Leipcigo (1954), Dresdeno (1957, visi Vokietijos Demokratinė Respublika), Aacheno (1945, architektas H. Schwippertas, 1899–1973), Vakarų Berlyno (1946, architektas H. Scharounas ir kiti, neįgyvendintas), Hannoverio (1948), Kölno (1952, architektai R. Schwarzas, W. Riphanas, F. Rufas, 1909–97, S. Rufas, 1908–82, visi Vokietijos Federacinė Respublika) rekonstrukcijos projektų.
Vokietijos Federacinėje Respublikoje 20 a. antroje pusėje modernizmo pastatų suprojektavo H. Petschniggas (1913–97; bendrovės Thyssen biurų pastatas Düsseldorfe, 1960, su architektu H. Hentrichu, 1905–2001), E. Eiermannas (Kaizerio Vilhelmo Atminimo bažnyčia), H. Scharounas (Filharmonija, abi 1963), L. Miesas van der Rohe (Nacionalinės galerijos naujieji rūmai, 1968), J. P. Kleihuesas (rezidencinis pastatas Block 270, 1977, visi Vakarų Berlyne), G. Böhmas (Bensbergo rotušė, prie Kölno, 1967, piligriminė Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčia Velberte, 1973, bendrovės Züblin pastatas Stuttgarte, 1985), H. Deilmannas (1920–2008; Aalto teatro rūmai Essene, 1958–88, Gronau rotušė, 1973), P. Schneideris‑Eslebenas (Kölno‑Bonos oro uostas, 1970), O. M. Ungersas (Vokiečių architektūros muziejaus Frankfurte prie Maino rekonstrukcija, 1984), P. Busmannas (g. 1933) ir G. Habereris (g. 1941, Wallrafo‑Richartzo ir Ludwigų muziejų Kölne naujieji rūmai, 1986).
1972 vasaros olimpinės žaidynėms Miunchene suprojektuotas olimpinis kaimelis su sporto statiniais ir įrenginiais (architektai F. Otto, G. Domenigas, inžinierius G. Behnischas ir kiti).
20 a. pabaigoje projektavo ir užsienio architektai: Tegelio, Pietų Tiergarteno, Pietų Friedrichstadto kvartalų ir Prahos aikštės Vakarų Berlyne rekonstrukcija (1979–87, pastatų suprojektavo A. H. H. Aalto, M. Botta, P. Eisenmanas, G. Grassi, H. Holleinas, R. Koolhaasas, R. Krieras, P. Portoghesi, A. Rossi, J. Stirlingas ir kiti), bendrovės Vitra miestelis Weil am Rhein (1989–2012, pastatų suprojektavo T. Ando, F. O. Gehry, N. T. Grimshaw, Z. Hadid, A. Siza ir kiti).
Vokietijos Demokratinės Respublikos miestuose 20 a. antroje pusėje suplanuota plačių gatvių (Stalino alėja Rytų Berlyne, 1951–65, architektai H. Henselmannas, R. Paulickas, H. Hoppas ir kiti, dabar K. Marxo alėja, gatvės – Tautų Chemnitze, Prahos Dresdene) ir aikščių (Turgaus Dresdene, 1957, Raudonoji Leipcige, 1959).
Garsėjo architektai H. Gebaueris (Vokietijos vieningosios socialistų partijos partinės mokyklos kompleksas Erfurte, su kitais, 1972), H. Graffunderis (1926–94; Respublikos rūmai Rytų Berlyne, su kitais, 1976, 2008 nugriauti), W. Hänschas (1929–2013; Dresdeno kultūros rūmai, su kitais, 1969), H. Henselmannas (viešbutis Panorama Oberhofe, televizijos bokštas, abu 1969), R. Kornas (g. 1930; Valstybiniai tarybų rūmai, su kitais, 1964, abu Rytų Berlyne), R. Skoda (g. 1931; Naujasis Gewandhaus Leipcige, 1981).
dangoraižis Messeturm Frankfurte prie Maino (1991, architektas H. Jahnas)
viešbučiai Swissotel (2001, architektūrinė bendrovė von Gerkan, Marg und Partners; nuo 2018 čia veikia biurai) ir Sofitel (2005, architektūrinė bendrovė Kleihues + Kleihues) Berlyne
Po Vokietijos susivienijimo (1990) pradėta daugelio miestų rekonstrukcija. Berlyno svarbiausias urbanistinis projektas – Potsdamo aikštės užstatymas (nuo 1991 pagal architektūrinės bendrovės Hilmer & Sattler parengtą planą pastatų suprojektavo užsienio architektai G. Grassi, J. Nouvelis, I. M. Pei, R. Rogersas ir kiti). 20 a. pabaigos–21 a. pradžios kiti raiškesni pastatai Berlyne – Centrinė geležinkelio stotis (1996–2006, architektūrinė bendrovė von Gerkan, Marg und Partner), Didžiosios Britanijos ambasada (2000, architektūrinė bendrovė ORANGE BLU), Žydų muziejus (architektas D. Libeskindas), Vokietijos kanclerio biuras (architektai A. Schultesas, g. 1943, Ch. Frank, g. 1959, abu 2001), Vokietijos parlamento (2001 ir 2003, abiejų architektas S. Braunfelsas, g. 1950), Laisvojo universiteto Filologijos fakulteto bibliotekos (2005, architektūrinė bendrovė Foster + Partners) rūmai.
Vokietijos kanclerio biuras Berlyne (2001, architektai A. Schultesas, Ch. Frank)
21 amžiaus pradžia
biurų ir gyvenamųjų namų kompleksas Kölne (2010, architektūrinė bendrovė Hadi Teherani Architects)
21 a. pradžioje visuomeninių ir sakralinių pastatų suprojektavo vietiniai architektai ir architektūrinės bendrovės; raiškesni pastatai – G. Schäferio muziejus Schweinfurte (architektas V. Staabas, g. 1957), Erfurto universiteto biblioteka (abu 2000, architektūrinė bendrovė Koch + Partner Architekten), viešbutis Main Plaza Frankfurte prie Maino (2001, architektas H. Kollhoffas, g. 1946), Šiaurės Vokietijos žemės banko būstinė Hannoveryje (2002, architektūrinė bendrovė Behnisch Architekten), Parodų rūmai Karlsruhėje (2003, architektūrinė bendrovė Gerber Architekten), Aplinkosaugos ministerijos rūmai Dessau (2005, architektūrinė bendrovė Sauerbruch Hutton), administracinis pastatas wYe Neusse (2007, architektūrinė bendrovė Eike Becker_Architekten), Vokietijos nacionalinė biblioteka Leipcige (2011, architektūrinė bendrovė ORANGE BLU), bendrovės Vodafone būstinė Düsseldorfe (2012, architektūrinė bendrovė HPP Architects), Ulmo universiteto H. L. F. von Helmholtzo institutas (2014, architektūrinė bendrovė Nickl & Partner Architekten), audito bendrovės Flick Gocke Schaumburg būstinė Bonnoje (2016, architektūrinė bendrovė Eller + Eller Architekten), Centrinė mečetė Kölne (2017, architektai G. Böhmas, Paulas Böhmas).
Elbės filharmonija Hamburge (2017, architektai P. de Meuronas, J. Herzogas)
21 a. 1–2 dešimtmetyje Vokietijos miestuose pastatų suprojektavo ir užsienio architektai ir architektūrinės bendrovės (Cottbuso universiteto biblioteka, 2004, architektūrinė bendrovė Herzog & de Meuron, parduotuvė P & C Kölne, architektūrinė bendrovė Renzo Piano Building Workshop, 2005, Moderniosios literatūros muziejus Marbach am Neckare, architektūrinė bendrovė David Chipperfield Architects, Vadybos ir dizaino mokykla Essene, architektūrinė bendrovė SANAA, abu 2006, Brolio Klauso koplyčia Mecherniche, Šiaurės Reinas‑Vestfalija, 2007, architektas P. Zumthoras).
Architektūros studijos
Vokietijoje architektai pradėti rengti Statybos akademijoje Berlyne (nuo 1799), Aukštojoje technikos mokykloje Darmstadte (nuo 1836), Naujojoje politechnikos mokykloje Miunchene (nuo 1868, joje rengti ir inžinieriai), Karališkajame Saksonijos politechnikume Dresdene (nuo 1875, dabar visi Technikos universitetai) ir kitose aukštosiose mokyklose.
Pasaulio paveldo vertybės
Speyerio katedra, vyskupo rūmai su sodais Würzburge (abu nuo 1981), piligriminė bažnyčia Steingadene (Bavarija, 1983), Augustusburgo rūmai ir medžioklės rūmai Falkenlust Brühlyje (nuo 1984), Švč. Mergelės Marijos katedra ir Šv. Mykolo bažnyčia Hildesheime (nuo 1985), senovės Romos statiniai, Šv. Petro katedra ir Dievo Motinos bažnyčia Triere (nuo 1986), Romos imperijos pasienio įtvirtinimai (su įtvirtinimais Didžiojoje Britanijoje ir Šiaurės Airijoje), Liubekas – Hanzos prekybinis ir politinis centras (visi nuo 1987), Potsdamo ir Berlyno rūmai su parkais (nuo 1990), Lorscho vienuolynas (nuo 1991), Goslaro istorinis centras, Rammelsbergo kasyklos prie Goslaro ir Aukštutinio Harzo vandentiekio sistema (nuo 1992), Maulbronno vienuolyno kompleksas (Badenas‑Viurtembergas, 1993), Bambergo miestas (nuo 1993), Kvedlinburgo pilis su Šv. Servacijaus bažnyčia ir senamiesčiu (nuo 1994), Kölno katedra, Bauhauso mokyklos pastatai Weimare ir Dessau, M. Liuterio memorialai Eislebene ir Wittenberge (visi nuo 1996), Weimaro barokiniai ir klasicistiniai statiniai (nuo 1998), Wartburgo pilis, Muziejų salos Berlyne statiniai (visi nuo 1999), Reichenau salos vienuolynas, Dessau ir Wörlitzo sodai su rūmais (visi nuo 2000), Zollvereino anglių kasybos kompleksas Essene (nuo 2001), Stralsundo ir Wismaro istoriniai centrai, Aukštutinio ir Vidurinio Reino slėnio kraštovaizdis (visi nuo 2002), Bremeno rotušė ir Rolando kolona, Bad Muskau parkas (Saksonija; dalis parko priklauso Lenkijai, visi nuo 2004), Regensburgo istorinis centras (nuo 2006), modernistiniai gyvenamieji kvartalai Berlyne (nuo 2008), neolito laikotarpio gyvenvietės su mediniais statiniais ant polių (su panašiais statiniais Austrijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Slovėnijoje ir Šveicarijoje), Fagus fabrikas Alfelde (visi nuo 2011), Markgrafų operos teatras Bayreuthe (nuo 2012), Wilhelmshöheʼs parkas Kasselyje (nuo 2013), Karolingų laikotarpio Corvey vienuolyno bažnyčios vestverkas (Šiaurės Reinas‑Vestfalija, nuo 2014), istoristinių sandėlių ir biurų pastatų kvartalai Hamburge (nuo 2015), Le Corbusier pastatai Weissenhofo kvartale Stuttgarte (su jo kitais pastatais Argentinoje, Belgijoje, Indijoje, Japonijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, nuo 2016), Naumburgo katedra (nuo 2018), Augsburgo vandens tiekimo sistema (nuo 2019), Menininkų kolonija Mathildenhöhės kvartale Darmstadte, Romos imperijos pasienio įtvirtinimai Dunojaus pakrantėje (su šios upės pakrantės įtvirtinimais Austrijoje ir Slovakijoje) ir Žemutinio Reino pakrantėje (su šios upės pakrantės įtvirtinimais Olandijoje), žydų statiniai ir jų liekanos Speyeryje, Wormse ir Mainze, Europos SPA miestai (su miestais Austrijoje, Belgijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje; visi nuo 2021).
Vokietijos kultūra
Vokietijos konstitucinė santvarka
Vokietijos partijos ir profsąjungos
Vokietijos ginkluotosios pajėgos