Vokietjos dail
Seniausių laikų dailė
Liaudies dailėje nuo seno plėtojamos medžio drožybos, audimo, keramikos, metalo kalstymo, drabužių siuvinėjimo tradicijos. Seniausi rasti Vokietijos dailės kūriniai – paleolito laikotarpio (Aurignaco kultūra, Madeleine’o kultūra, Solutré kultūra) raižyti kaulo ir akmens dirbiniai – antropomorfinės statulėlės, gyvūnų figūrėlės. Išliko daug ornamentuotos neolito keramikos. Apie 1600 pr. Kr. susiklostė bronzos amžiaus ir keltų meno tradicijas sujungęs germanų menas; labiausiai paplito žvėrinis stilius. Vokietijos dabartinėje teritorijoje rasta geležies amžiaus baltų, ilyrų, keltų (Hallstatto kultūra), protoslavų genčių, senovės Romos laikotarpio (vadinamasis Hildesheimo lobis, 1 a.) dailės dirbinių. Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų Vokietijos dailės plėtotei įtakos turėjo sarmatų, skitų menas.
8 amžiaus pabaigos–12 amžiaus dailė
Valdant Karolingų dinastijai susiklostė į antikos palikimą orientuotas kultūrinis sąjūdis Karolingų renesansas (8 a. pabaiga–9 a. pirma pusė). Iškilo Aacheno, Triero, Lorscho kultūros centrai, suklestėjo miniatiūrų tapyba (Lorscho evangelija, apie 810), plėtota dramblio kaulo drožyba, emaliavimas, knygrišystė; išliko sienų tapybos fragmentų (Šv. Maksimino vienuolyno kriptoje Triere, 883–915). Romanikos ankstyvuoju laikotarpiu, valdant Otonui I (936–973), Otonui II (973–983) ir Otonui III (983–1002), dailėje susiklostė Otonų renesansas (apie 930–1030). Miniatiūrų tapybos centru tapo Reichenau salos (Badenas‑Viurtembergas) vienuolynas (Otono III evangelija, apie 1000). Garsėjo Triero, Regensburgo, Kölno, Fuldos miniatiūrų mokyklos.
Auksinė Madona (auksuotas medis, apie 980, Esseno katedra)
Šiuo laikotarpiu sukurta ekspresyvių paauksuotų polichrominių medinių skulptūrų (Nukryžiuotasis Kölno katedroje, apie 970, Auksinė Madona iš Esseno katedros lobyno, apie 980); bronzos dirbiniais garsėjo Hildesheimo mokykla. Brandžiosios romanikos plėtotei įtakos turėjo Prancūzijos romaninis stilius; sukurta apvaliosios skulptūros iš medžio, akmens, bronzos (Braunschweigo liūtas 1166), bronzinių (Rudolfo von Rheinfeldeno antkapinė plokštė Merseburgo katedroje, po 1080) ir akmeninių (Šv. Jokūbo bažnyčios Regensburge šiaurinio portalo puošyba, apie 1190) reljefų, freskų (vienuolyno bažnyčioje Prüfeninge, prie Regensburgo, 12 amžius). Iškilo Kölno juvelyrikos mokykla.
13–16 amžiaus dailė
Nuo 13 a. vidurio iš Prancūzijos plito gotika, dailėje ji reiškėsi iki 16 amžiaus. Sakralinių pastatų puošyboje įsitvirtino freskas pakeitęs vitražas (Kölno, Erfurto katedrose, Šv. Elžbietos Vengrės bažnyčioje Marburge), pradėta tapyti altorinius paveikslus (meistras Francke iš Hamburgo, kūrė apie 1424–36, Bertramas von Mindenas). Valdant Štaufenų dinastijai (1138–1254) kurta monumentali lakoniškų formų, neidealizuotų individualių bruožų, grotesko elementų turinti akmens skulptūra sakralinių pastatų eksterjerams (Bambergo, Magdeburgo, Naumburgo katedrų statulos, visos apie 1230–60); skulptūromis pradėta puošti ir jų interjerus. Miniatiūrų tapyboje atsirado pasaulietinių siužetų, išryškėjo realistiniai bruožai. 15 a. Vokietijos tapyboje ir skulptūroje sustiprėjo Nyderlandų dailės įtaka; Švabijoje kūrė dailininkai L. Moseris, H. Multscheris, Niurnberge – H. Pleydenwurffas, M. Wolgemutas, Kölne – S. Lochneris, vadinamasis Marijos gyvenimo meistras (Meister des Marienlebens; kūrė apie 1460–90).
15 a. pirmoje pusėje ankstyvojo renesanso bruožų jau buvo vadinamojo Aukštutinio Reino meistro (Oberrheinischer Meister; kūrė apie 1410–20) tapyboje (Rojaus sodas, apie 1410). Realistinės tendencijos ryškios šalyje kūrusio olandų skulptoriaus N. Gerhaerto von Leydeno, J. Syrlino, Erasmuso Grasserio (apie 1450–1518) kūryboje. 1430–1580 Vokietijos dailėje susiklostė vadinamasis Šiaurės renesansas; jo atstovų kūryboje silpniau nei italų renesanse reiškėsi antikos įtaka, vis dar gyvavo gotikos tradicijos, kūriniai išsiskyrė dekoratyvumu, smulkių detalių gausa. 15 a. viduryje išradus rankines spausdinimo stakles suklestėjo grafika (ji turėjo įtakos tapybai). Medžio raižinio techniką ištobulino H. Baldungas, H. Holbeinas jaunesnysis, vario raižinio – M. Schongaueris, V. Stossas, A. Altdorferis, vadinamasis Namų knygos meistras (Hausbuchmeister, Meister des Hausbuches, kūrė 1470–16 a. pradžioje). Šiaurės renesanso žymiausias dailininkas, vienas pirmųjų Vokietijos portretistų – A. Düreris (kūryboje pritaikė linijinės perspektyvos principus, pradėjo vaizduoti nuogą žmogaus kūną).
16 a. pirmoje pusėje garsėjo Dunojaus mokykla; A. Altdorferis (vienas pirmųjų Europos peizažistų) nutapė raiškių religinės, istorinės tematikos paveikslų, peizažų, L. Cranachas – mitologinių ir alegorinių kompozicijų, visafigūrių portretų. Renesansinių religinės tematikos paveikslų sukūrė M. Grünewaldas, H. Burgkmairas. Žymiausias laikotarpio portretistas – H. Holbeinas jaunesnysis. 15 a. viduryje–16 a. pradžioje klestėjo skulptūra, labiausiai – drožinėti altoriai; garsėjo skulptoriai A. Krafftas, T. Riemenschneideris, P. Vischeris, altorių meistrai Clausas Bergas (apie 1475–apie 1535), Hansas Brüggemannas (g. apie 1485), Benediktas Dreyeris (iki 1495–po 1555), Hansas Leinbergeris (kūrė 1511–30), B. Notke. Manierizmo bruožai būdingi grafikų J. Ammano, Peterio Flötnerio (apie 1490–1546), juvelyro W. Jamnitzerio kūrybai.
Barboros Radvilaitės portretas (dailininkas L. Cranachas jaunesnysis, 1515–86, alavas, aliejus, apie 1553, kunigaikščių Čartoriskių muziejus Krokuvoje)
16 a. pabaigoje klestėjo taikomoji dailė (intarsijomis dekoruoti baldai, miniatiūriniai vitražai, gobelenai, daugiaspalve tapyba puošti įvairių formų stiklo, majolikos dirbiniai, kurtas vadinamasis miško stiklas, juvelyrika).
17–18 amžiaus dailė
Šv. Emeramo bažnyčios Regensburge interjero dekoras (dailininkai broliai C. D. ir E. Q. Asamai, 1733)
Trisdešimties metų karas (1618–48) sulėtino kultūros procesus. 17 a. pirmos pusės Vokietijos dailę veikė kaimyninių šalių dailė (šalies šiaurinę dalį – olandų ir flamandų, pietinę dalį – italų), vyravo eklektika (teoriškai ją pagrindė J. von Sandrartas). 17 a. viduryje pradėjo reikštis barokas. Molbertinė tapyba kurta didikų rūmuose, be vietinių, čia dirbo ir prancūzų dailininkai. Dalis dailininkų kūrė užsienio šalyse: Italijoje – A. Elsheimeris, J. Lissas, J. H. Schönfeldas, Austrijoje – J. M. Rottmayras, F. A. Maulbertschas. Vėlyvojo baroko laikotarpiu skulptūrų sukūrė A. Schlüteris, broliai C. D. ir E. Q. Asamai, F. I. Güntheris, J. Zickas, Meisseno porceliano raiškių dirbinių – skulptoriai J. J. Kändleris, Johannas Gottliebas Kirchneris (1706–po 1738), J. P. Melchioras, marketri technika puoštų baldų – Davidas Roentgenas (1743–1807); 1709 J. F. Böttgeris išrado kietąjį porcelianą. Meniškumu išsiskyrė Reino baseino keramikos dirbtuvėse kurti akmens masės keramikos dirbiniai.
Nuo 17 a. pradžios gaminti šlifuoto, raižyto stiklo dirbiniai (garsėjo Potsdamo manufaktūra). 17 a. antroje pusėje–18 a. pirmoje pusėje (pagal Delfto manufaktūrų pavyzdį) įkurta fajanso manufaktūrų (Hanau 1661, Berlyne 1678), apie 1765 Mannheime – špalerių manufaktūra. Dailininkai pradėti rengti Berlyno dailės akademijoje (įkurta 1696).
Nuo 18 a. antros pusės reiškėsi klasicizmas, jo sklaidai įtakos turėjo dailėtyrininko J. J. Winckelmanno veikalai (daugiausia Senovės meno istorija / Geschichte der Kunst des Altertums 1764). Žymiausias klasicizmo atstovas – A. R. Mengsas. Šviečiamojo amžiaus idėjas kūryboje skleidė A. J. Carstensas, J. F. A. Tischbeinas, D. N. Chodowieckis (kūriniai turi ir rokoko bruožų), A. Feuerbachas, J. G. Schadowas, J. H. von Danneckeris, Chr. D. Rauchas. Garsėjo Berlyno porcelianas. 1770 įkurta Miuncheno dailės akademija. 1796 A. J. Senefelderis išrado litografiją. 18 a. pabaigoje dailėje išryškėjo romantizmo tendencijos. Portretų nutapė Ph. O. Runge, peizažų – C. D. Friedrichas, Carlas Rottmannas (1797–1850).
19 amžiaus dailė
19 a. pradžioje susiklostė vienas pirmųjų antiakademistinių dailininkų judėjimų Europoje – nazarėnai (P. von Cornelius, C. Ph. Fohras, Friedrichas Olivier, 1791–1859, J. F. Overbeckas, F. Pforras); jų paveikti kūrė vėlyvojo romantizmo Düsseldorfo mokyklos atstovai (L. Knausas, A. Rethelis, W. von Schadowas), A. L. Richteris. 1825–35 reiškėsi bydermejeris (K. Blechenas, T. Hosemannas, F. Krügeris, G. F. Kerstingas, F. C. Spitzwegas). Eklektiškų saloninės dailės istorinių paveikslų nutapė W. von Kaulbachas, K. T. von Piloty, portretų – F. von Lenbachas. Natūralizmo ir realizmo bruožų turi W. M. H. Leiblio, C. F. Lessingo, M. Liebermanno, A. F. E. von Menzelio, H. Thomos kūryba. Vadinamosios idealistinės vokiečių tapybos mokyklos atstovai – H. von Marées, A. von Hildebrandas.
19 a. viduryje impresionistinių paveikslų nutapė L. Corinthas, M. Liebermannas, M. Slevogtas. Simbolizmo ir jugendo bruožų turi skulptoriaus M. Klingerio, tapytojo F. Stucko, postimpresionizmo – grupės Worpswede narių (Fritzo Mackenseno, 1866–1953, Otto Modersohno, 1865–1943, P. Modersohn‑Becker, F. Overbecko, 1869–1909, Heinricho Vogelerio, 1872–1942) kūryba. Kaip priešprieša saloninei dailei susiklostė moderno pakraipa jugendas (jo idėjas skleidė 1896 pradėtas leisti žurnalas Die Jugend), sąjūdis Secession (1892 susibūrė Miunchene, 1898 – Berlyne).
1897 Miunchene Vienos dirbtuvių pavyzdžiu įkurtose meno ir amatų dirbtuvėse gaminti jugendo stiliaus baldai, buities reikmenys (R. Riemerschmidas, Bernhardas Pankokas, 1872–1943, Hermannas Obristas, 1862–1927). Pramoninio dizaino raida siejama su Werkbund veikla; baldų, indų, stalo įrankių sukūrė P. Behrensas, L. Miesas van der Rohe, H. Muthesius. Menotyroje šaltinių analizę ir faktografinį metodą pritaikė meno istorikas K. F. von Rumohras.
20 amžiaus pirmos pusės dailė
20 a. pradžioje reiškėsi ekspresionizmas: 1905 Dresdene įkurta grupė Tiltas (E. L. Kirchneris, E. Heckelis, K. Schmidtas‑Rottluffas, M. Pechsteinas, O. Muelleris, E. Nolde), 1911 Miunchene – Mėlynasis raitelis (F. Marcas, A. Macke, G. Münter), 1918 Berlyne – Novembergruppe (Heinrichas Campendonkas, 1889–1957). Po 1916 Kölne ir Berlyne reiškėsi dada judėjimas, jo atstovai (M. Ernstas, H. Richteris, K. Schwittersas), derindami įvairias medijas, išplėtė meno sąvokos ribas, kūrė koliažus, fotomontažus, kita. Kūrinių su kubizmo ir futurizmo bruožais sukūrė O. Schlemmeris, abstrakcionizmo – W. Baumeisteris. Socialinė kritika ryški grafikų W. Buscho, T. T. Heine’s, Heinricho Zille’s (1858–1929) kūryboje. 20 a. pradžios skulptūrai įtakos turėjo A. Rodino kūryba; tęstos klasicizmo tradicijos (G. Kolbe, W. Lehmbruckas), kurtos ekspresionistinės skulptūros (E. Barlachas, E. Mataré, R. Sintenis).
A. Macke. Sodo restoranas (aliejus, 1912, Meno muziejus Berne)
Šiuolaikinės taikomosios dailės ir dizaino raida siejama su Bauhauso mokyklos veikla; žymesni dizaineriai – Theodoras Bogleris (1897–1968), Marianne Brandt (1893–1983), Wilhelmas Wagenfeldas (1900–90). 1928 įkurta Vokietijos dailininkų revoliucionierių sąjunga (Assoziation Revolutionärer Bildender Künstler Deutschlands; žymesni nariai – R. Berganderis, G. Groszas, H. Grundigas, O. Nagelis). Kaip priešprieša ekspresionizmo, abstrakčiosios dailės tendencijoms iškilo naujasis daiktiškumas (M. Beckmannas, O. Dixas, G. Groszas, L. Grundig, K. Kollwitz, O. Nagelis). Dailėtyroje ikonologijos metodą įtvirtino E. Panofsky, A. Warburgas.
20 a. 4 dešimtmetyje Vokietijos dailės plėtotę sustabdė nacionalsocializmo stiprėjimas. 1937 Miunchene surengtoje parodoje Išsigimęs menas eksponuoti nacionalsocialistinės meno politikos neatitinkantys moderniosios dailės kūriniai. Dailininkams modernistams (O. Dixui, G. Groszui, J. Heartfieldui, E. Heckeliui, K. Kollwitz, G. Marcksui, E. Nolde’i) uždrausta dalyvauti parodose, daug jų kūrinių buvo sunaikinta arba konfiskuota ir parduota užsienio šalyse, dalis šių dailininkų emigravo (į Prancūziją, Jungtines Amerikos Valstijas, Didžiąją Britaniją), kiti kūrė pogrindyje. Trečiojo reicho oficialiojoje dailėje atgaivintos 19 a. vokiečių dailės tradicijos, kurti herojiniai peizažai, politikų portretai. Žymesni tapytojai – Seppas Hilzas (1906–67), Adolfas Ziegleris (1892–1959), skulptoriai – Arno Brekeris (1900–91), F. Klimschas, Josefas Thorakas (1889–1952).
Vokietijos Demokratinės Respublikos dailė
Po II pasaulinio karo Vokietijos Demokratinės Respublikos dailės centru tapo Dresdenas, jame 1946 surengta Bendroji Vokietijos dailės paroda (Allgemeine Deutsche Kunstausstellung; vėliau tapo Vokietijos Demokratinės Respublikos šiuolaikinės dailės svarbiausia paroda, rengiama kas 4–5 m.), kurioje eksponuota nacių draustų dailininkų kūryba. Po 1949 Vokietijos Demokratinės Respublikos oficiali meninės kūrybos doktrina buvo socialistinis realizmas (žymesni dailininkai – Gerhardas Kurtas Mülleris, 1926–2019, Gertas Weberis, g. 1951). Monumentalių paminklų nacizmo aukoms sukūrė skulptorius F. Cremeris (Buchenwalde, 1958, Ravensbrüke, 1961, abu su kitais). 6 dešimtmetyje modernistinių paveikslų nutapė Haraldas Metzkesas (g. 1929), W. Sitte. Surengta parodų, kuriuose rodyta modernistinė dailė: 1961 Rytų Berlyne eksponuota Peterio Grafo, Peterio Herrmanno (abu g. 1937), A. R. Pencko (iki 1968 R. Winkleris), 1965 Leipcige – B. Heisigo, W. Mattheuerio, W. Tübke’s kūryba, oficialiai jų kūryba pripažinimo sulaukė 1971 į valdžią atėjus E. Honeckeriui. 8 dešimtmetyje Hansas‑Hendrikas Grimmlingas (g. 1947), Clemensas Gröszeris (1951–2014), Wolfgangas Peukeris (1945–2001), Arno Rinkas (1940–2017), Volkeris Stelzmannas (g. 1940) įkvėpimo sėmėsi iš naujojo daiktiškumo. 9 dešimtmetyje neoekspresionizmą plėtojo Angela Hampel (g. 1956), N. Rauchas, Trakas Wendischas (g. 1958).
Vokietijos Federacinės Respublikos dailė
Vokietijos Federacinės Respublikos dailė po II pasaulinio karo įsiliejo į tarptautinius meno procesus. 1955 Kasselyje pradėta rengti Documenta (1977 joje pirmą kartą eksponuota Vokietijos Demokratinės Respublikos dailininkų B. Heisigo, W. Mattheuerio, W. Sitte’s, W. Tübke’s kūryba). Iki 7 dešimtmečio vyravo abstrakcionizmas. Informel krypties paveikslų nutapė W. Baumeisteris, P. Brüningas, E. W. Nay, Fritzas Winteris (1905–76), Theodoras Werneris (1886–1969), dailininkų grupių Jaunieji Vakarai (Junger Westen; įkurta 1948 Recklinghausene, nariai – Gustavas Deppe, 1913–99, E. Schumacheris), Quadriga (įkurta 1952 Frankfurte prie Maino, nariai – Karlas Otto Götzas, 1914–2017, Bernardas Schultze, 1915–2005) atstovai. Oparto, neorealizmo bruožų turi grupės Zero (H. Mackas, Otto Piene, 1928–2014, Güntheris Ueckeris, g. 1930), fotorealizmo – Zebra (Dieteris Asmusas, g. 1939, P. Nagelis, Nikolausas Störtenbeckeris, Dietmaras Ullrichas, abu g. 1940) narių kūryba. 7 dešimtmetyje vėl pradėta kurti figūrinė tapyba (H. Antesas, Eugenas Schönebeckas, g. 1936).
skulptūra Berlynas Berlyne (skulptoriai Brigitte Matschinsky-Denninghoff, Martinas Matschinsky, plienas, 1987)
20 a. 8 dešimtmetyje susiklostė neoekspresionizmas, jį plėtojo G. Baselitzas, Helmutas Andreasas Paulis Grieshaberis (1909–81), J. Immendorffas, A. Kieferis, A. R. Penckas, S. Polke, G. Richteris, naujieji laukiniai (K. H. Hödicke, M. Lüpertzas, dailininkų grupuočių Heftige Malerei ir Mülheimer Freiheit nariai). Neokonstruktyvizmo, spalvos lauko tapybos bruožai būdingi Günterio Fruhtrunko (1923–82), Rupprechto Geigerio (1908–2009), Georgo Karlo Pfahlerio (1926–2002) kūrybai. Nuo 7–8 dešimtmečio dailininkai kuria konceptualųjį meną, instaliacijas, rengia akcijas, performansus, hepeningus (J. Beuysas, Hanne Darboven, 1941–2009, W. Laibas). Videomeno kūrinių sukūrė Š. Kubota, W. Vostellis, P. Weibelis (g. 1944), instaliacijų – Franzas Ackermannas (g. 1963), R. Horn, Anna Oppermann (1940–93), Thomasas Schütte (g. 1954).
Dailė po Vokietijos susivienijimo
Po Vokietijos susivienijimo (1990) kilo diskusija dėl Vokietijos Demokratinės Respublikos dailininkų kūrybos vertinimo. 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje Vokietijos dailei būdinga stilistikos, žanrų, technikų, tematikos įvairovė. 20 a. pabaigos–21 a. pradžios žymesni tapytojai – Naujosios Leipcigo mokyklos atstovai (Timas Eitelis, Davidas Schnellis, abu g. 1971, Tilo Baumgärtelis, Christophas Ruckhäberle, abu g. 1972, Martinas Kobe, Matthiasas Weischeris, abu g. 1973), Hansjörgas Dobliaras (g. 1970), Benjaminas Saureris (g. 1977), Christofas Mascheris (g. 1979), skulptoriai – Erwinas Heerichas (1922–2004), Reineris Ruthenbeckas (1937–2016), Peteris Vogelis (1937–2017), Ulrichas Rückriemas (g. 1938), M. Kippenbergeris, Stephanas Balkenholis (g. 1957), Julianas Göthe (g. 1966). Kūryboje įvairias medijas naudoja Rosemarie Trockel (g. 1952), skulptūros ir koliažo raiškos priemones – Nicole Wermers (g. 1971). Environmento kūrinius kuria Dorothee von Windheim (g. 1945), žemės meną – Cornelia Konrads (g. 1957), instaliacijas – Gregoras Hildebrandtas (g. 1974), Kitty Kraus (g. 1976), Carstenas Tabelis (g. 1978). Taikomosios dailės žymesni kūrėjai: dizaineriai Konstantinas Grcicas (g. 1965), Kirsten Hoppert (g. 1973), Elisa Strozyk (g. 1982).
1729
Vokietijos kultūra
Vokietijos konstitucinė santvarka
Vokietijos partijos ir profsąjungos
Vokietijos ginkluotosios pajėgos