Vokietjos gamtà
Vokietijos gamtinis žemėlapis
Krantai
Vokietijos šiaurinius krantus skalauja Baltijos jūra ir Šiaurės jūra. Jūrų krantų linijos ilgis 2389 kilometrai.
Baltijos jūros kranto linija vingiuota, daug pusiasalių, giliai į žemyninę dalį įsiterpusių įlankų. Didžiausias pusiasalis (ties Meklenburgo-Pomeranijos žemės krantais) – Fischlandas-Darssas-Zingstas (susideda iš 3 dalių, ilgis 45 kilometrai). Didžiausios įlankos – Kylio įlanka, Meklenburgo įlanka (jos dalis – Liubeko įlanka), Greifswaldo, Pamario, dalis Szczecino įlankos (kita dalis priklauso Lenkijai). Baltijos jūroje Vokietijai priklauso Fehmarno sala (tarp Kylio ir Meklenburgo įlankų), Poelio sala (Liubeko įlankoje), Rügeno sala (didžiausia), greta jos esančios Hiddensės ir Ummanzo salos, didesnioji Usedomo salos dalis bei keliolika mažų salų. Baltijos jūros krantai žemi, pakaitomis smėlėti (yra kopų), žvyringi, akmenuoti, Rügeno saloje – vietomis skardingi.
Rügeno salos pakrantė
Šiaurės jūros kranto linija labai vingiuota, daug įlankų, tarp jų didžiausios – Helgolando įlanka, Waddenzės įlankos rytinė dalis, Elbės, Weserio, Emso upių estuarijos. Vokietijai Šiaurės jūroje priklauso Helgolando, Rytų Fryzų salos, Šiaurės Fryzų salų pietinė dalis. Šiaurės jūros krantai – vatai (per jūros potvynius nuolat apsemiamos pajūrio žemumų dalys) ir maršos (pajūrio žemumų dalys, užliejamos tik per aukščiausius potvynius).
Reljefas
Vokietijos paviršius tolydžio aukštėja einant iš šiaurės į pietus. Šiaurinę šalies dalį užima Šiaurės Vokietijos žemuma (Vidurio Europos lygumos dalis), susidariusi daugiausia iš ledyninių nuogulų. Jos paviršius banguotas, yra moreninių kalvų, zandrinių ir aliuvinių lygumų. Tarp Elbės ir Oderio žemupių slėnių joje iškilusi Meklenburgo aukštuma (didžiausias aukštis 179 metrai). Žemiausia Šiaurės Vokietijos žemumos (ir visos Vokietijos) vieta (3,54 m žemiau jūros lygio) yra žemumos šiaurės vakarinėje dalyje, Šlėzvigo-Holšteino žemėje, į šiaurės vakarus nuo Wilsterio miesto.
Bavarijos kraštovaizdis
Didžiausią Vokietijos paviršiaus dalį (apie 50 %) užima Vidurio Vokietijos kalnai. Abipus Vidurinio Reino (tarp Bingeno ir Bonos) iškilę Reino Skalūniniai kalnai (Reino kairiajame krante – Eifelio, Hunsrücko kalnagūbriai, Reino dešiniajame krante – Taunuso, Westerwaldo kalnagūbriai, Sauerlando aukštuma; didžiausias aukštis – 881 m, Grosser Feldbergo kalnas Taunuso kalnagūbryje). Į šiaurės rytus nuo Reino Skalūninių kalnų yra Teutoburgo Miško kalvagūbris, Weserio kalnai. Vokietijos vidurinės dalies šiaurėje, tarp Leinės ir Saalės upių slėnių, iškilęs Harzo kalnų masyvas (didžiausias aukštis – 1142 m, Brockeno kalnas). Piečiau jo iš šiaurės vakarų į pietryčius apie 120 km nutįsęs Tiuringijos Miško kalnagūbris; pietryčiuose jis jungiasi su Frankonijos Mišku.
Čekijos pasienyje, Saksonijoje, iš pietvakarių į šiaurės rytus nutįsę Rūdiniai kalnai (Vokietijoje yra jų dalis, jais eina Vokietijos ir Čekijos valstybinė siena; aukščiausia vieta Vokietijos teritorijoje – Fichtelio kalnas, 1214 metrų). Į šiaurės rytus nuo jų, abipus Elbės, yra žemesni Elbės Smiltaininiai kalnai (vaizdingas jų kraštovaizdis vadinamas Saksonijos Šveicarija). Vokietijos rytiniame pakraštyje įsiterpusios Lužicos kalnų vakarinės šakos.
Vokietijos pietrytinę dalį Čekijos pasienyje piečiau Rūdinių kalnų užima Čekijos Miško kalnagūbrio, Šumavos kalnų (aukščiausia vieta – Didysis Arberio kalnas, 1456 m) dalys. Į vakarus nuo jų – Bavarijos Miško kalnai. Vidurio Vokietijos kalnuotosios srities pietvakarinėje dalyje iškilę Pfalco Miško, Haardto kalnai (Reino kairiajame krante), Odenwaldo kalnų masyvas, Spessarto kalnagūbris (Reino dešiniajame krante). Abipus Reino plyti Reino žemuma. Vokietijos pietvakarius užima Schwarzwaldo kalnų masyvas (didžiausias aukštis – 1493 m, Feldbergo kalnas), ryčiau jo yra Švabijos Albo kalnagūbris, Frankonijos Albo aukštuma (jos šiaurinė dalis vadinama Frankonijos Šveicarija). Vokietijos pietuose, tarp Dunojaus aukštupio ir Bavarijos Alpių, plyti Bavarijos plynaukštė (aukštis 300–600 metrų). Pačiuose Vokietijos pietuose – Šiaurės Klintinių Alpių pakraštiniai šiauriniai kalnagūbriai: Bavarijos Alpės (jose yra Vokietijos aukščiausia viršūnė – Zugspitzės kalnas, 2962 m), Algojaus Alpės, Zalcburgo Alpės.
Bavarijos kraštovaizdis Alpių priekalniuose
Klimatas
Klimatas vidutinių platumų, Vokietijos šiaurinėje dalyje – jūrinis, kitur – pereinamasis iš jūrinio į žemyninį; Bavarijos Alpėse – vertikalusis klimato juostų zoniškumas.
ankstyvas ruduo Neckaro slėnyje ties Neckarsteinachu
Vokietijos teritorijoje vyrauja vakarų oro masių pernaša, žiemą dažniausiai pučia pietvakarių, vasarą – šiaurės vakarų vėjai. Pajūryje vasarą kartais susidaro brizų cirkuliacija, Bavarijos Alpėse pučia fenai (stipriausi jie pavasarį ir rudenį). Šildanti Atlanto vandenyno (Golfo srovės) įtaka ryškiausia žiemą. Žemumose sausio aukščiausia temperatūra 2–4 °C (kartais siekia 15 °C), gruodžio–vasario žemiausia temperatūra nuo –2 °C iki –4 °C (kartais Šiaurės Vokietijos žemumoje arba Reino slėnyje nukrinta iki –17 °C, –23 °C). Vokietijos vidurinėje dalyje sausio aukščiausia temperatūra 1 °C, –3 °C, žemiausia nuo –4 °C iki –7 °C, Bavarijos Alpėse atitinkamai –9 °C, –14 °C ir –33 °C. Liepą aukščiausia temperatūra pajūryje 20–21 °C, tolstant nuo jūros darosi aukštesnė – Vokietijos šiaurės rytinėje ir rytinėje dalyje – 22–23 °C, pietvakariuose iki 24 °C. Žemiausia liepos temperatūra didesniojoje Vokietijos dalyje – 12–14 °C, aukštumose – 8–11 °C, Bavarijos Alpėse 0 °C.
Per metus žemumose Vokietijos šiaurės vakaruose iškrinta 600–800 mm kritulių, Meklenburgo aukštumoje, Brandenburgo ir Saksonijos žemumose – 500–600 mm, Tiuringijoje, Saalės slėnyje – iki 450 mm, Vokietijos vidurinės dalies kalnų vakariniuose ir šiauriniuose šlaituose, Bavarijos plynaukštėje – 1000 mm ir daugiau, Schwarzwaldo kalnų masyvo šiaurėje ir Bavarijos Alpėse daugiau kaip 2000 milimetrų. Daugiausia kritulių iškrinta vasarą, tik šiaurės vakaruose – vasaros pabaigoje–rudens pradžioje.
Vidaus vandenys
Vokietijos teritorija priklauso Šiaurės jūros (76,1 %), Baltijos jūros (8,1 %) ir Juodosios jūros (15,8 %) baseinams. Į Šiaurės jūrą teka ilgiausios Vokietijos upės – Reinas ir Elbė. Reinas su intakais (Mainu, Neckaru, Lahnu, Ruhru, Moseliu ir kitais) drenuoja daugiau kaip 30 % Vokietijos teritorijos, Elbė su intakais (Saale, Mulde, Haveliu, Juoduoju Elsteriu ir kitais) – 27 %. Į Šiaurės jūrą teka ir Weseris, Emsas. Vokietijos rytinės ir šiaurės rytinės dalies upės priklauso Baltijos jūros baseinui. Į Baltijos jūrą teka Oderis (162 km jo ruožu eina Vokietijos ir Lenkijos siena) ir Meklenburgo aukštumoje prasidedančios nedidelės upės (Warnowas, Recknitzas). Vokietijos pietinės dalies upės – Dunojus su Illerio, Lecho, Isaro, Inno intakais – priklauso Juodosios jūros baseinui. Ilgiausios Vokietijos upės – lentelėje.
Elbė Saksonijos Šveicarijos nacionaliniame parke
Svarbiausių Vokietijos upių baseinus jungia laivybinių kanalų (bendras jų ilgis daugiau kaip 2000 km) sistemos. Šiaurės ir Baltijos jūras jungia Kylio kanalas. Ilgiausi Vokietijos laivybiniai kanalai – lentelėje.
Didžiausi Vokietijos ežerai susitelkę šalies šiaurinėje ir pietinėje dalyse: Müritzas, Schwerino ežeras, Plau – Meklenburgo aukštumoje, Didysis Plönas, Selentas – Holšteino aukštumoje, Bodeno ežeras (Vokietijai priklauso jo dalis) – Alpių papėdėje, Austrijos ir Šveicarijos pasienyje, Chiemsee, Starnbergo ežeras, Ammerio ežeras – Bavarijos plynaukštėje. Didžiausi ežerai – lentelėje.
Vokietijos vakarinėje ir rytinėje dalyse daug dirbtinių vandens telkinių, dažniausiai susidariusių išeksploatuotų anglių kasyklų vietose.
Vokietijos teritorijoje yra mineralinių versmių (Vokietijos šiaurinėje ir vidurinėje dalyje, Švabijos Albo kalnagūbryje, Frankonijos Albo aukštumoje, Alpių prieškalnėse, Aukštutinio Reino žemumoje).
1
2
3
* Vokietijai priklausanti dalis
Dirvožemiai
Derlingiausi Vokietijos dirvožemiai – juodžemiai. Jų yra Saksonijoje, Vokietijos vidurinės dalies tarpukalnių įdubose. Netinkamai eksploatuojami jie tolydžio degraduoja ir virsta rudžemiais bei išplautžemiais. Vokietijos vidurinės dalies aukštumose ir kalnuose vyrauja prastesni rudžemiai, kai kur jie sudaro kompleksus su palvažemiais. Šiaurės Vokietijos žemumoje didžiausius plotus užima moliuose ir smėliuose susidarę jauražemiai. Reino, Elbės upių slėniuose (apatinėse terasose) yra išplautžemių. Alpių sričiai būdingi seklūs pradžiažemiai, juos dengia menkai suirusi spygliuočių medžių miško paklotė; aukštesnėse kalnų dalyse – kalkžemiai. Vokietijos teritorijoje yra trąšažemių.
Augalija
Augalija priklauso holarktinės karalystės cirkumborealinės floristinės srities atlantinei-europinei provincijai.
bukų miškas (Rügeno sala)
Induočių augalų florą sudaro apie 2740 savaiminių rūšių, apie 260 rūšių archeofitų ir apie 660 rūšių svetimžemiai augalai. 20 rūšių induočiai augalai (bavarinis skabėtras, bavarinė ašuotė, pomeraninė gegūnė ir kiti) laikomi Vokietijos endemais. Miškai užima 31,7 % teritorijos. Vyrauja plačialapių miškai, gerokai mažiau, daugiausia kalnuose ir Baltijos jūros pakrantėse, paplitę spygliuočių miškai. Vyraujantys miškų medžiai yra paprastasis ir bekotis ąžuolai, paprastieji bukai, paprastosios pušys, juodalksniai, paprastosios eglės. Miškų ir krūmynų bendrijos priklauso 13 augalijos klasių. Gana didelė pievų ir smėlynų bendrijų įvairovė, kurios priskiriamos 9 augalijos klasėms. Nemaža ruderalinių ir segetalinių bendrijų įvairovė – jos priskiriamos prie 6 augalijos klasių. Pelkių augalijos įvairovė gerokai mažesnė, jų bendrijos priskiriamos prie 2 klasių. Kalnuose aptinkama uolų ir akmenynų augalų bendrijų.
849
Gyvūnija
Gyvena daugiau kaip 90 žinduolių rūšių (14 jūrinių rūšių), iš jų apie 40 % sudaro graužikai (pelės, pelėnai, miegapelės, paprastosios voverės, prie vandens telkinių pasitaiko upinių bebrų, ondatrų). Paplitę pilkieji kiškiai, stirnos, šernai, žebenkštys, barsukai, kiaunės, gausu šikšnosparnių rūšių, yra ežių, kirstukų, laukuose, miškuose – laukinių triušių, kalnų rajonuose – gemzių, alpinių ožių, lūšių, Vokietijos rytinėje dalyje – vilkų, tauriųjų elnių. 514 rūšių paukščių, iš jų 11 rūšių yra introdukuotos. Daugiausia yra žvirblinių, sėjikinių, žąsinių, plėšriųjų paukščių, mažiau gandrinių, geninių, pelėdinių, gervinių, vištinių. Iš roplių gyvena driežai, gluodenai, gyvatės, žalčiai, yra balinių vėžlių. Apie 20 rūšių varliagyvių (tritonų, salamandrų, varlių, rupūžių, kūmučių, europinių medvarlių, česnakių). Gėluosiuose vandenyse apie 120 rūšių žuvų, daugiausia karpinių ir lašišinių. Registruota apie 3750 rūšių drugių.
lūšis
2005
Aplinkos apsauga
Vokietijos natūrali aplinka dėl žmogaus ūkinės veiklos daugelyje vietų labai pakitusi. Labiausiai aplinkos pusiausvyra buvo sutrikdyta buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorijoje ir Ruhro pramonės regione Vokietijos vakarinėje dalyje. Susivienijus Vokietijai (1990) aplinkosauga tapo valstybinės politikos sudėtine dalimi. Buvo sustabdyta rusvųjų anglių kasyba atviruoju būdu Saksonijoje, uždarytos nerentabilios akmens anglių kasyklos Ruhro anglių baseine. Dėl naujų technologijų sumažėjo atmosferos tarša sieros ir azoto junginiais, anglies dioksidu (1970–80 Vokietijos teritorija buvo viena užterščiausių vietų pasaulyje). 1990 įkurtas Vokietijos federacinis aplinkos fondas remia inovatyvius aplinkosaugos projektus.
Saugomos Vokietijos teritorijos sausumoje sudaro daugiau kaip 42 % šalies ploto (2010). Vokietijoje yra 14 nacionalinių parkų, 14 biosferos rezervatų, 98 gamtos parkai. Yra gamtos rezervatų, kraštovaizdžio draustinių, kitų saugomų teritorijų. Seniausias (įkurtas 1970) – Bavarijos Miško nacionalinis parkas. Didžiausią plotą užima vientisą ekologinę sistemą sudarantys Waddenzės nacionaliniai parkai – Šlėzvigo-Holšteino (įkurtas 1985), Hamburgo (įkurtas 1990) ir Žemutinės Saksonijos (įkurtas 1986); kartu su Olandijoje saugoma Waddenzės įlankos dalimi jie įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą (2009). Vienas vaizdingiausių Vokietijoje – Saksonijos Šveicarijos nacionalinis parkas (įkurtas 1990). Į Pasaulio paveldo sąrašą įtraukti Vokietijos reliktiniai bukų miškai (2007; tarpvalstybinės saugomos teritorijos Rytų Karpatų ir kitų Europos regionų pirmykščiais bukų miškai dalis), Messelio karjeras (1995).
Bavarijos Miško nacionalinis parkas
16 UNESCO pripažintų biosferos rezervatų. 35 Ramsaro konvencijos (Vokietijoje įsigaliojo 1976) saugomos vietovės (plotas 8692,65 km2).
Europos ekologinio tinklo Natura 2000 saugomos teritorijos: 742 turinčios paukščių apsaugai svarbios teritorijos statusą, 4544 – buveinių apsaugai svarbios teritorijos statusą.
2271
Vokietijos konstitucinė santvarka
Vokietijos partijos ir profsąjungos
Vokietijos ginkluotosios pajėgos