Vokietjos knas. 1895 11 01 Berlyne išradėjai Maxas (1863–1939) ir Emilis Skladanowskiai savo sukurtu bioskopu surengė pirmą viešą trumpametražių filmų seansą. 1896 O. Messteris (1866–1943) pradėjo kino kamerų ir projektorių gamybą, įkūrė pirmą Vokietijoje kino bendrovę. 20 a. pradžioje Vokietijos kino teatruose daugiausia vyravo Danijos, Italijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos filmai. 2 dešimtmetyje prie filmų kūrimo prisidėjus dramaturgams G. Hauptmannui, A. Schnitzleriui, H. Sudermannui, teatro aktoriams A. Bassermannui, E. Janningsui, E. Lubitschui, M. Pallenbergui, P. Wegeneriui (1874–1948) Vokietijos kino raida pagyvėjo. Sukurti pirmieji svarbesni vaidybiniai filmai (Prahos studentas / Der Student von Prag 1913, danų režisierius S. Rye, 1880–1914, Golemas 1914, režisieriai H. Galeenas, 1822–1949, ir P. Wegeneris); jų stilius (sąlygiškumas, fantastiniai motyvai, paslaptinga atmosfera) turėjo įtakos 3 dešimtmečio nebyliajam vokiečių kinui. Kaip režisierius debiutavo E. Lubitschas, kurio vadinamosios papročių dramos ir satyrinės komedijos pasižymėjo savitu lyrizmu, ironija (jo filmuose išgarsėjo aktorės P. Negri, O. Oswalda, 1897–1948). Nuotykių, fantastinių filmų sukūrė režisieriai J. May (1880–1954), R. Oswaldas (1880–1963). Per I pasaulinį karą kurta farsai, melodramos, propagandinio pobūdžio vaidybiniai ir dokumentiniai filmai. 1917 Berlyne vyriausybės iniciatyva įsteigta kino studija UFA (Universum Film-Aktiengesellschaft; iki 1945 svarbiausia Vokietijos kino studija). Režisierius R. Wiene (1881–1938) sukūrė vaidybinį filmą Daktaro Kaligario kabinetas (Das Kabinett des Dr. Caligari 1920), kurio baugi nuotaika, fatališkumo, asmenybės susidvejinimo motyvai, groteskiška aktorių vaidyba, ekspresyvios dekoracijos davė pradžią vienai ryškiausių Vokietijos kino srovių – ekspresionizmui (ekspresionizmas kine). 3 dešimtmetyje Vokietijos bankams pradėjus subsidijuoti filmų kūrimą, jų pagausėjo, pagerėjo techninės galimybės kurti. Sukurta monumentalių kostiuminių istorinių (dažnai rytietiškos tematikos) filmų (Indėnų kapavietė / Das indische Grabmal, režisierius J. May, Faraono žmona / Das Weib des Pharao, režisierius E. Lubitschas, abu 1921, Lukrezia Borgia 1922, režisierius R. Oswaldas). Ekspresionistinio kino raiška ir neoromantinės tendencijos susipynė režisieriaus F. Lango filmuose Pavargusi mirtis (Der müde Tod 1921), Metropolis (1927), nacionalinio epo ekranizacijoje Nybelungai (Die Nibelungen 1924). Kamerinio kino (Kammerspiel) atstovų filmuose (Gatvė / Die Strasse 1923, režisierius K. Grune, Paskutinis žmogus / Der letze Mann 1924, režisierius F. W. Murnau) vaizduojama eilinių miestiečių gyvenimas ir buitis, siekiama atskleisti jų psichologiją. Socialinė tematika, psichologinis tikslumas ir charakterių įvairovė būdinga režisieriaus G. W. Pabsto filmams (Liūdesio skersgatvis / Die freudelose Gasse 1925, Pandoros skrynia / Die Büchse der Pandora 1928, pagal F. Wedekindą). Avangardistinių ir abstrakčių filmų sukūrė režisieriai V. Eggelingas, O. Fischingeris, H. Richteris, jie ieškojo tik kinui būdingų raiškos priemonių, filmus grindė ritmiška geometrinių formų, spalvų kaita. Režisierius W. Ruttmannas sukūrė naują dokumentinio kino žanrą – vadinamąją miesto simfoniją (Berlynas: Didmiesčio simfonija / Berlin – Die Sinfonie der Grosstadt 1927), kurios sudėtingas ir dinamiškas montažas perteikia neramų didmiesčio gyvenimą. Pradėjo rastis profesionali kino kritika (R. Arnheimo, B. Balázso, L. H. Eisner, 1896–1983, S. Kracauerio veikalai). 3 dešimtmečio antroje pusėje, ieškodami geresnių darbo sąlygų, dalis kino kūrėjų (P. Leni, E. Lubitschas, F. W. Murnau, P. Negri, C. Veidtas) išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas ar kitas Europos šalis. 1930 Jungtinių Amerikos Valstijų režisierius J. von Sternbergas sukūrė vieną pirmųjų vokiečių garsinių filmų Žydrasis angelas (Der blaue Engel, pagal H. Manną), kuriame išgarsėjo aktorė M. Dietrich. Paplito lengvo turinio miuziklai (Kongresas šoka / Der Kongress tanzt 1931, režisierius E. Charellis, 1894–1974), romantinės melancholiškos nuotaikos dramos (režisierius P. Czinnerio, 1890–1972); kiti svarbesni filmai: muzikinis Opera už tris skatikus (Die Dreigroschenoper 1931, pagal B. Brechtą, muzika K. Weillio, režisierius G. W. Pabstas), psichologiniai kriminaliniai – M (1931), Daktaro Mabuzės testamentas (Das Testament des Dr. Mabuse 1933, abiejų režisierius F. Langas). 1933 naciams atėjus į valdžią įvesta griežta kino ideologinė kontrolė (1934 – kino scenarijų kūrimo), 1937 nacionalizuotos didžiosios kino studijos, sunaikinta dalis senų kino juostų. Nenorėdami bendradarbiauti su nacių režimu iš šalies išvyko kinematografininkai A. Bassermannas, E. Bergner, P. Czinneris, F. Langas, P. Lorre (1904–64), J. May, R. Oswaldas, O. Premingeris, R. Siodmakas, F. Zinnemannas ir kiti. 1933–45 vyravo pramoginio pobūdžio miuziklai, komedijos, melodramos ir nacių ideologiją iškeliantys filmai (režisieriai H. Steinhoffas, 1882–1945, K. Ritteris, 1888–1977, V. Harlanas, G. Ucicky, 1899–1961, W. Liebeneineris, 1905–87); iš jų meniškumu ir įtaiga išsiskyrė propagandiniai režisierės L. Riefenstahl dokumentiniai filmai (Valios triumfas / Triumph des Willens 1935, Olimpija 2 dalys, 1938). Po II pasaulinio karo kino raida nevienodai klostėsi Rytų ir Vakarų Vokietijoje; 1949–90 skiriamas Vokietijos Demokratinės Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos kinas.
1946 Vokietijos Demokratinėje Respublikoje Babelsberge (Potsdamo dalis) įkurta kino studija DEFA (Deutsche Film-Aktiengesellschaft), kuriai atiteko didžioji dalis UFA ikikarinio padalinio išteklių. Pirmas vaidybinis filmas Žudikai yra tarp mūsų (Die Mörder sind unter uns 1946, režisierius W. Staudte, nuo 1956 dirbo Vokietijos Federacinėje Respublikoje) vaizdavo gyvenimą karo sugriautoje šalyje. Svarbesnių antinacinių ir socialinės problematikos vaidybinių filmų sukūrė režisieriai K. Maetzigas (Vedybos šešėliuose / Ehe im Schatten 1947), E. Engelis (1891–1966; Blumo afera / Affäre Blum 1948), S. Dudowas (1903–63; Duona mūsų kasdieninė / Unser täglich Brot 1949). Daugiausia buvo kuriami ideologizuoti schematiški vaidybiniai ir dokumentiniai filmai apie kovą su nacizmu, socialines problemas, filmuose aukštinta partijos politika. Nuo 6 dešimtmečio filmuose, nors griežta cenzūra išliko (tikrinti kino scenarijai, ideologiškai netinkami filmai drausti rodyti), vengta schematiškumo, siekta sudėtingesnio meninio apibendrinimo, bandyta kritiškiau vaizduoti socialines ir moralines šiuolaikinio gyvenimo problemas. Žymesni režisieriai: K. Wolfas (Žvaigždės / Sterne 1959, Perskeltas dangus / Der geteilte Himmel 1964, pagal Chr. Wolf, Man buvo 19 metų / Ich war neunzehn 1968, Solo Sunny 1979), G. Reischas (1927–2014; Kol aš gyvas / Solange Leben in mir ist 1965, Antonas stebukladarys / Anton der Zauberer 1978), E. Güntheris (Atsisveikinimas / Abschied 1968, pagal J. R. Becherį, Lota Veimare / Lotte in Weimar 1975, pagal T. Manną), H. Carowas (1929–97; Pauliaus ir Paulos legenda / Die Legende von Paul und Paula 1973, pagal U. Plenzdorfą, Prisipažinimas / Coming Out 1989), F. Beyeris (1932–2006; Jakobas melagis / Jakob der Lügner 1975), R. Gräfas (1934–2017; Namas prie upės / Das Haus am Fluss 1986), L. Warneke (1936–2005; Trumpi mūsų gyvenimai / Unser kurzes Leben 1981). Kurti vaidybiniai filmai su Lenkijos, SSRS kino studijomis (juose pagrindinių vaidmenų sukūrė lietuvių aktoriai R. Adomaitis, D. Banionis). 8 dešimtmečio pabaigoje sustiprėjus cenzūrai dalis kino kūrėjų (režisierius E. Güntheris, aktoriai A. Muelleris Stahlis, g. 1930, H. Thate, 1931–2016, M. Krugas, 1937–2016, A. Domröse, g. 1941, K. Thalbach, g. 1954) išvyko gyventi į Vokietijos Federacinę Respubliką. Kiti žymesni aktoriai: E. Geschonneckas (1906–2008), G. May, H. Drinda (1927–2005), R. Hoppe (g. 1930), U. Theinas (1930–95), J. Hoffmann (g. 1941).
Vakarų Vokietijoje (nuo 1949 Vokietijos Federacinė Respublika) po II pasaulinio karo speciali komisija vykdė denacifikacijos programą (kruopščiai tikrinta scenarijai ir kinematografininkų politinė praeitis). Pirmieji vaidybiniai filmai (režisierių R. A. Stemmle’s, 1903–74, H. Käutnerio) atspindėjo karo, pokario realybės temas, kėlė kaltės dėl nacizmo ir jo nusikaltimų klausimą. Iki 7 dešimtmečio vyravo sentimentalios melodramos, lengvo turinio komedijos, detektyvai. Antinacinių filmų, visuomeninio gyvenimo satyrų sukūrė režisieriai W. Staudte, H. Käutneris, K. Hoffmannas (1910–2001), R. Thiele (1918–94). Vokietijos Federacinės Respublikos kino atsinaujinimo impulsu tapo 1962 Oberhauseno kino festivalyje pasirašytas manifestas, kuris skelbė naujos kino kalbos ir komercinių reglamentų nevaržomos kūrybinės laisvės poreikį. Per kelerius metus buvo sukurta dotacijų programa jauniesiems kino kūrėjams remti.
Iškilo vadinamasis jaunasis vokiečių kinas: tarptautinį pripažinimą pelnė pirmieji režisieriaus V. Schlöndorffo (Jaunasis Terlesas / Der junge Törless, pagal R. Musilį) ir režisieriaus A. Kluge’s (Atsisveikinimas su praeitimi / Abschied von Gestern, pagal savo to paties pavadinimo knygą, abu 1966, Aktoriai po cirko kupolu: sutrikę / Die Artisten in der Zirkuskuppel: ratlos 1967) vaidybiniai filmai.
Debiutavo režisieriai J. Schaafas (g. 1933), Peteris (1934–2011) ir Ulrichas (1939–98) Schamoniai, P. Fleischmannas (1937–2021), W. Herzogas, R. W. Fassbinderis, W. Schroeteris. 8–9 dešimtmečio ryškių savito stiliaus individualybių – režisierių R. W. Fassbinderio (Siaubas graužia sielą / Angst essen Seele auf 1973, Marijos Braun vedybinis gyvenimas / Die Ehe der Maria Braun 1978, Veronikos Fos ilgesys / Die Sehnsucht der Veronika Voss 1982), W. Herzogo (Kiekvienas už save ir Dievas prieš visus / Jeder für sich und Gott gegen alle 1974, Fickaraldas / Fitzcarraldo 1982), V. Schlöndorffo (Skardinis būgnelis / Die Blechtrommel 1979, pagal G. Grassą, Svano meilė / Un amour de Swann 1984, pagal M. Proustą), W. Wenderso (Dalykų padėtis / Stand der Dinge 1982, Dangus virš Berlyno / Der Himmel über Berlin 1987) – kūryba pasaulyje garsėjo naujojo vokiečių kino vardu.
Vokietija. Filmo Skardinis būgnelis kadras (1979, režisierius V. Schlöndorffas; Oskaras – D. Bennentas)
Debiutavo viena ryškiausių feministinio kino kūrėjų M. von Trotta (Švininiai laikai / Die bleierne Zeit 1981, Rosa Luxemburg 1985). Filmų sukūrė režisieriai P. Adlonas (g. 1935), M. Verhoevenas.
Žymesni aktoriai: H. Rühmannas (1902–94), C. Jürgensas (1915–82), H. Kneff (1925–2002), K. Kinskis, H. Krügeris (g. 1928), L. Pulver, N. Tiller (abi g. 1929), M. Adorfas (g. 1930), H. Buchholzas (1933–2003), B. Ganzas, K. Raabas (1941–88), I. Hermann, R. Vogleris (abu g. 1942), H. Schygulla, M. Sägebrecht (g. 1945), H. Zischleris (g. 1947).
Po Vokietijos suvienijimo (1990) reikšmingesnių filmų sukūrė vyresnės kartos režisieriai V. Schlöndorffas (Homo Faber 1991, pagal M. Frischą, Devintoji diena / Der neunte Tag 2004), W. Wendersas (Iki pasaulio pabaigos / Bis ans Ende der Welt 1991, dokumentinis – Pina 2011), M. von Trotta (Hannah Arendt 2012), W. Herzogas (nuo 1995 gyvena ir kuria Jungtinėse Amerikos Valstijose). Tarptautinį pripažinimą pelnė režisieriaus T. Tykwerio (g. 1965) filmas Bėk, Lola, bėk (Lola rennt 1998). Kiti svarbesni 20 a. pabaigos–21 a. pradžios režisieriai: W. Beckeris (g. 1954; Sudie, Leninai! / Good Bye, Lenin! 2001), O. Hirschbiegelis (g. 1957; Ruduo / Der Untergang 2004), O. Roehleris (g. 1959; Elementariosios dalelės / Elementarteilchen 2006, pagal M. Houellebecqą), Chr. Petzoldas (g. 1960; Vidinis saugumas / Die innere Sicherheit 2000, Barbara 2012), A. Dresenas (g. 1963; Naktiniai žmonės / Nachtgestalten 1999), C. Link (g. 1964; Kita tylos pusė / Jenseits der Stille 1996), T. Jahnas (g. 1965; Beldžiant į dangaus vartus / Knockin’ on Heaven’s Door 1997), V. Jopp (g. 1971; Pamiršk Ameriką / Vergiss Amerika 2000), F. Akinas (g. 1973; Galva į sieną / Gegen die Wand 2004), F. H. von Donnersmarckas (g. 1973; Kitų gyvenimai / Das Leben der Anderen 2006). Kinematografininkus rengia K. Wolfo aukštoji kino ir televizijos mokykla Potsdame (įkurta 1954, prie jos veikia kino muziejus ir archyvas), Vokietijos kino ir televizijos akademija Berlyne, Aukštoji kino ir televizijos mokykla Miunchene (abi įkurtos 1966). Kasmet vyksta tarptautiniai kino festivaliai: Berlyno festivalis, Mannheimo–Heidelbergo (nuo 1952), Oberhauseno (trumpametražių filmų; nuo 1954), Leipcigo (animacinių ir dokumentinių filmų; nuo 1955), Miuncheno (nuo 1983).
Vokietijos kultūra
Vokietijos konstitucinė santvarka
Vokietijos partijos ir profsąjungos
Vokietijos ginkluotosios pajėgos