Vokietjos kolonijnė impèrija, Vokietijos valdų – kolonijų, protektoratų ir kitų teritorijų – visuma. Susikūrė 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje, 20 a. 2 dešimtmečio antroje pusėje žlugo.
Imperijos kūrimasis
1871 susivienijusi Vokietija kolonijinę ekspansiją pradėjo pavėluotai, todėl turėjo tenkintis mažesnės svarbos valdomis nei kitos didžiosios valstybės. 1882 įkurta Vokietijos kolonijinė draugija, kuri viešai ragino pradėti kolonijinę ekspansiją.
Pirmiausia Vokietijos dėmesys nukrypo į Afriką. 1884 jos protektoratu tapo Pietvakarių Afrika (dabar Namibija) ir Kamerūnas, 1885 – Togas, 1889 – Ruanda‑Urundis (dabar Ruanda ir Burundis) ir Tanganika (dabar Tanzanijos žemyninė dalis). 1890 visos Vokietijos kolonijos Rytų Afrikoje buvo sujungtos ir pavadintos Vokietijos Rytų Afrika. Kiek mažesnes valdas ji įsigijo Azijoje ir Okeanijoje. 19 a. pabaigoje Vokietija su kitomis Vakarų valstybėmis ir Rusija pradėjo skverbtis į Kiniją. 1898 jai atiteko Čingdao, 20 a. pradžioje su kitomis valstybėmis įtakos sferomis pasidalijo Kiniją. 1885 Vokietijai atiteko Naujosios Gvinėjos (dabar Papua Naujoji Gvinėja) dalis, 1889 – Karolinų, Marianų, Maršalo salos, Samoa. Vokietijos kolonijinių valdų menkumas, palyginti su kitų didžiųjų valstybių valdomis, stiprino vokiečių militaristines nuotaikas ir tapo viena Pirmojo pasaulinio karo priežasčių.
Togo gyventojai užrašomi į kolonijos gynybos pajėgas (19 a. pabaiga)
Imperijos žlugimas
vokiečių karinio laivyno jūreiviai tarp Čingdao kinų (19 a. pabaiga–20 a. pradžia)
I pasaulinio karo pradžioje, turėdama menkesnį nei Antantės valstybės karinį jūrų laivyną, Vokietija iš karto prarado didžiąją dalį užjūrio valdų. 1914 Australija okupavo Vokietijos Naująją Gvinėją, Naujoji Zelandija – Samoa, Japonija – Čingdao, Karolinų, Marianų, Maršalo salas, 1915 Pietų Afrikos sąjunga – Namibiją, 1916 Belgija – Ruandą ir Urundį, 1916 Didžioji Britanija ir Prancūzija – Kamerūną ir Togą. 1919 Versalio taikos sutartimi Vokietija oficialiai neteko visų savo kolonijų; dauguma jų kaip mandatinės teritorijos perduotos jas okupavusioms Antantės valstybėms. Vokietijos kolonijinė imperija, kitaip nei kitų didžiųjų valstybių (Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Portugalijos, Prancūzijos) kolonijinės imperijos, egzistavo labai trumpai, o vokiečių emigracija į kolonijas buvo nedidelė.
Weimaro respublikos laikais (1919–33) kai kurie politikai pradėjo raginti atkurti Vokietijos kolonijinę imperiją. 1933 į valdžią atėjus naciams šie raginimai sustiprėjo; A. Hitleris viešai reikalavo grąžinti Vokietijai jos buvusias kolonijas. Per Antrąjį pasaulinį karą dalis Vokietijos okupuotų žemių buvo prijungta prie jos teritorijos, o kitose kuriami ir (ar) planuojami kurti reichsprotektoratai, generalgubernatorijos, reichskomisariatai, marionetinės valstybės, faktiškai turinčios kolonijų statusą. Vokietijos pralaimėjimas II pasauliniame kare kolonijinės imperijos atkūrimo planus sužlugdė galutinai.