Vokietjos mùzika
Muzikos raida iki 20 amžiaus
bavarų liaudies muzikos ansamblis koncertuoja Miunchene
Vokiečių muzikinio folkloro bendriausi bruožai – nesudėtinga melodika, aiškus (dažniausiai šokio) ritmas, diatonika, polinkis į mažorą. Nuo seno liaudies dainas populiarino klajojantys muzikantai (vagantai, špylmanai). Vienos ankstyviausių žinių apie profesionaliąją muziką siejamos su benediktinės Hildegardos Bingenietės vardu (1098–1179; 14 a. paskelbta šventąja). Ji kūrė bažnytines giesmes pagal savo tekstus. 12–14 a. paplito minezangas; žymiausi minezingeriai – Waltheris von der Vogelweide, Reinmaras Senasis, Wolframas von Eschenbachas. 14 a. pradėta leisti dainynus (apie 1300 sudarytas 12–13 a. vagantų poezijos rinkinys Carmina Burana). 13 a. antroje pusėje pradėjo formuotis, 16–17 a. klestėjo meisterzangas (tarp žinomiausių kūrėjų – H. Sachsas).
Renesanso epochoje (15–16 a.) Vokietijos muzikai keliavo po gretimas šalis, atvykėliai – po Vokietiją. Kai kurie Nyderlandų mokyklos atstovai (H. Isaacas, O. di Lasso) ilgai gyveno ir kūrė Vokietijoje. Garsėjo jų mokiniai L. Senflis, L. Lechneris. Greta vokalinės plito ir instrumentinė muzika, kurta pagal prancūzų, anglų ir kitas tradicijas. Vokiškuose kraštuose svarbi buvo vargonų muzika (kompozitoriai C. Paumannas, 1410–73, A. Schlickas, M. Praetorijus), susiklostė ir ypatingos reikšmės įgavo protestantiškasis choralas. Keletas choralų, rašytų vokiečių kalba, priskiriama ir M. Liuteriui. Žymiausias 17 a. kompozitorius H. Schützas sukūrė vertingų bažnytinės muzikos kūrinių, pirmąją vokiečių operą Dafnė (1627; neišliko) ir pirmąjį vokiečių operą baletą Orfėjas ir Euridikė (1638; neišliko). Kurta klavyrinės (J. J. Frobergeris) ir orkestrinės (J. H. Scheinas) siuitos. Garsėjo vargonų ir klavyrinės muzikos kūrėjai bei atlikėjai (S. Scheidtas, D. Buxtehude, J. Pachelbelis, J. Kuhnau, 1660–1722, G. Böhmas). 18 a. J. S. Bachas ištobulino polifoniją harmonijos pagrindu.
Johannas Sebastianas Bachas (aliejus, 1746, dailininkas E. G. Haussmannas; Leipcigo miesto istorijos muziejus)
G. F. Händelio portretas (aliejus, 1726–28, dailininkas B. Denneris, Nacionalinė portretų galerija Londone)
Tolesnei operos, oratorijos ir instrumentinės muzikos raidai itin svarbi G. F. Händelio kūryba. Didikų rūmuose statytos itališko tipo (kompozitorius J. A. Hasse) operos (vaidindavo daugiausia italų trupės); 1678 Hamburge atidarius vokiečių operos teatrą siekta nacionalinio savitumo (kompozitoriai R. Keiseris, G. Ph. Telemannas). Chr. W. Gluckas tapo didžiausiu 18 a. operos reformatoriumi. To laikotarpio valdovų rūmuose būta orkestrų, teatrų ir kompozitorių. Muzikos centrais tapo rūmai Berlyne, Dresdene, Mannheime. Instrumentinę muziką kūrė daugiausia Berlyno mokyklos ir Mannheimo mokyklos (pradininkai J. W. Stamitzas, F. X. Richteris) kompozitoriai. Jų kūrybinė veikla, kaip ir J. S. Bacho sūnų (tarp jų – J. Chr. Bacho ir C. Ph. E. Bacho), lėmė Vienos klasicistinės mokyklos atsiradimą.
L. van Beethoveno instrumentinė kūryba (simfonijos, styginių kvartetai ir sonatos fortepijonui) turėjo didžiulės įtakos 19 a. kompozitoriams. Daugeliui vokiečių kompozitorių, tarp jų – R. Schumannui, J. Brahmsui, H. Wolfui, pavyzdžiu tapo F. Schuberto dainų ciklai. Kiti romantizmo muzikoje pradininkai ir svarbiausi kūrėjai buvo E. T. A. Hoffmannas, L. Spohras, H. Marschneris, F. Mendelssohnas-Bartholdy, C. Schumann (1819–96). Vokiečių romantinės operos raidai 19 a. daugiausia įtakos turėjo C. M. von Weberio (Stebuklingasis šaulys laikoma pirmąja vokiečių nacionaline opera) ir R. Wagnerio (Skrajojantis olandas, tetralogija Nybelungo žiedas, Tristanas ir Izolda ir kita) kūriniai. R. Wagnerio operoms ir muzikinėms dramoms rodyti pastatytas teatras Bayreuthe (nuo 1876 rengiamas Bayreutho festivalis). 19 a. antroje pusėje atsirado prieštaravimų tarp Leipcigo mokyklos (F. Mendelssohno‑Bartholdy, R. Schumanno sekėjų) ir Weimaro mokyklos (F. Liszto sekėjų) veiklos.
Ludwig van Beethoven (ofortas, 1860, dailininkas Th. Wegeris)
Romantizmo elementai derinti su klasicizmo (J. Brahmsas), baroko (M. Regeris) tradicijomis. Ryškiausias 19 a. pabaigos–20 a. pradžios vokiečių kompozitorius – R. Straussas, daugiausia kūręs simfoninę muziką ir operas. R. Wagnerio orkestro muzikos ir operų (muzikinių dramų) tradicija ryški H. E. Pfitznerio ir kitų kompozitorių kūryboje.
20 amžiaus –21 amžiaus pradžios muzika
20 a. pradžioje Berlyne garsėjo italų kompozitorius eksperimentuotojas F. B. Busoni, austrų kompozitoriai F. Schrekeris ir A. Schönbergas. Pastarasis suformulavo dodekafonijos metodą, subūrė Vienos naująją mokyklą (tarp ryškiausių atstovų – A. Bergas ir A. Webernas) ir teigė, kad jo dodekafonijos išradimas garantuos vokiečių muzikos vyravimą pasaulyje dar šimtą metų.
R. Wagnerio misterijos Parsifalis repeticija Berlyno valstybinėje operoje (Parsifalis – H. Mülleris-Brachmannas; 2005)
20 a. pirmoje pusėje suklestėjo kabareto muzika, kurios centru tapo Berlynas (ryškiausias atstovas – K. Weillis, kūrė pagal B. Brechto pjeses). Politinius siužetus, ironiją ir siurrealistinius elementus perėmė ir to laikotarpio operų kūrėjai, tarp jų – H. Eisleris, E. Křenekas, P. Dessau. Neoklasicistinių kūrinių sukūrė kompozitorius ir teoretikas P. Hindemithas; iš dalies jo sekėjais laikytini kompozitoriai B. Blacheris, K. A. Hartmannas, H. W. Henze. Senąja muzika rėmėsi ir C. Orffas. Kaip operų kūrėjas išgarsėjo kompozitorius W. Egkas. 1933 valdžią perėmus nacių režimui buvo nutraukti muzikos eksperimentai, nacijos muzika paskelbta R. Wagnerio kūryba. Daugelis kūrėjų pasitraukė iš Vokietijos, tarp jų – P. Dessau, H. Eisleris, P. Hindemithas, A. Schönbergas, K. Weillis. Naujas muzikos etapas prasidėjo po II pasaulinio karo. Itin reikšmingi buvo Darmstadto naujosios muzikos vasaros tarptautiniai kursai (nuo 1946).
Juose dalyvavo Europos žymiausi kompozitoriai, tarp jų – O. Messiaenas, L. Berio, P. Boulezas, B. Maderna, L. Nono, H. Pousseuras. Vokiečių kompozitorius K. Stockhausenas iš pradžių kūrė kaip serialistas, vėliau susidomėjo elektroninės muzikos eksperimentais, vadovavo vienai svarbiausių elektroninės muzikos studijų Kölne. Greta jo kūrė H. Eimertas (1897–1972), G. M. Königas (g. 1926), J. A. Riedlis (1929–2016) ir kiti. 20 a. 8 dešimtmetyje iškilo nauja kompozitorių karta, kuriai atstovavo A. Reimannas (g. 1936), H.-J. Hesposas (g. 1938), N. A. Huberis (g. 1938), J. Fritschas (1941–2010), Y. Hölleris (g. 1944), H.‑J. von Bose (g. 1953). Tarptautinį pripažinimą pelnė W. M. Rihmas, H. Lachenmannas (g. 1935), D. Schnebelis. Vokietijos Demokratinėje Respublikoje po II pasaulinio karo gyveno ir kūrė kompozitoriai P. Dessau, H. Eisleris, O. Gersteris (1897–1969), R. Zechlin (1926–2007), G. Kochanas (1930–2009); tarp jaunesnės kartos atstovų žymesni U. Zimmermannas (g. 1943), G. Katzeris (g. 1935), K. O. Treibmannas (g. 1936), B. Franke, S. Schleiermacheris (g. 1960) ir kiti. Į Vokietijos Federacinę Respubliką persikėlė gyventi ne vienas žymus kitų šalių kompozitorius, tarp jų – M. Kagelis (nuo 1957) iš Argentinos, Jun Isangas (nuo 1964) iš Pietų Korėjos, G. Ligeti (nuo 1956) iš Vengrijos. Antroji emigrantų banga kilo iš Rytų Europos, tarp jų – kompozitoriai A. Pärtas iš Estijos (nuo 1982), A. Schnittke ir S. Gubaidulina (nuo 1992) iš Rusijos. Žymesni atlikėjai: dirigentai – F. Weingartneris, R. Straussas, H. G. von Bülowas, O. Klempereris, W. Furtwängleris, H. Scherchenas, K. Masuras, G. Wandas (1912–2002), H. Abendrothas, Chr. Eschenbachas, I. Metzmacheris (g. 1957), pianistai – A. Schnabelis, W. Backhausas, B. Stavenhagenas (1862–1914), W. Giesekingas, W. Kempffas, smuikininkai – A. G. W. Buschas, G. Kuhlenkampfas (1898–1948), A.‑S. Mutter, dainininkai – H. Sontag (1806–54), H. Schlusnusas (1888–1952), M. Lorenzas, E. Schwarzkopf, D. Fischeris-Dieskau (1925–2012), T. Quasthoffas (g. 1959). Muzikologai – M. Hauptmannas (1792–1868), A. B. Marxas, H. A. F. Kretzschmaras, H. Riemannas, Ph. Spitta (1841–94), H. Abertas, C. Sachsas, T. Adorno, F. Blume, W. Wiora (1906–97), H. Erpfas (1891–1969), H. H. Eggebrechtas, C. Dahlhausas ir kiti.
Muzikinės organizacijos, institucijos, festivaliai
Veikia (2013): apie 80 operos teatrų, tarp jų – 21 valstybinis, apie 150 profesionalių orkestrų, tarp jų – Berlyno filharmonijos orkestras, Dresdeno valstybinė kapela, Leipcigo Gewandhaus ir kiti. Šiuolaikinę muziką atlieka apie 250 ansamblių. Festivaliai: Donaueschinger Musiktage (nuo 1921; vienas seniausių šiuolaikinės muzikos festivalių pasaulyje), tarptautinis L. van Beethoveno festivalis Bonoje (nuo 1931), Pro Musica Nova (nuo 1961), Maerz Musik (1967–2002, nuo 2002 Musik-Biennale) Berlyne, Šlėzvigo‑Holšteino muzikos festivalis (nuo 1986). Veikia Muzikos tyrimų draugija (Gesellschaft für Musikforschung, įkurta 1948), ji rengia muzikologų tarptautinius kongresus ir mokslines konferencijas. Kasmet rengiama Frankfurto prie Maino muzikos mugė.
Bayreutho festivalių teatro pastatas (architektas G. Semperis, 1876)
Berlyno filharmonija (1963, architektas H. Scharounas)
Leidžiami įvairūs periodiniai muzikos leidiniai, tarp jų – Neue Zeitschrift für Musik (nuo 1834), Die Musikforschung (nuo 1949), Musik und Gesellschaft (1951–90), Neue Musikzeitung (nuo 1952), MusikTexte (nuo 1983), Musiktheorie (nuo 1986), Positionen (nuo 1988) ir kiti. Muzikos leidyklos: Bärenreiter-Verlag (Kasselyje), Boosey & Hawkes (Berlyne), Ricordi (Miunchene), Schott (Mainze), Sikorski (Hamburge), Breitkopf & Härtel (Wiesbadene), Peters (Frankfurte prie Maino).
646
554
127
Lietuvių muzikai Vokietijoje
20 a. 1–4 dešimtmetyje Vokietijoje studijavo lietuvių muzikų, tarp jų – M. K. Čiurlionis, J. Čiurlionytė, S. Juodvalkienė, J. Bendorius, T. Brazys, P. Berkavičius, B. Dvarionas, V. Jonuškaitė, J. Gruodis, S. Šimkus, J. Pakalnis. 1944 vasarą Vokietijoje atsidūrė apie pusė lietuvių muzikų profesionalų, kurie traukėsi į Vakarus, tarp jų – kompozitoriai K. V. Banaitis, J. Gaidelis, V. J. Jakubėnas, J. Kačinskas, pianistai S. Kalvaitis, A. Kuprevičius, V. Ružickis, smuikininkai Povilas ir Pranas Matiukai, V. Motiekaitis, I. Vasyliūnas, vargonininkai Z. Nomeika, J. Žukas, violončelininkai P. Armonas, M. Saulius, chorvedžiai V. Adomavičius, P. Ambrazas, B. Jonušas, V. Šimkus, Valstybės teatro dirigentas V. Marijošius ir dauguma orkestro muzikantų, operos solistai J. Augaitytė, A. Dambrauskaitė, A. Dičiūtė, V. Grigaitienė, V. Jonuškaitė, E. Kardelienė, A. Kalvaitytė, S. Liepas, G. Matulaitytė, I. Nauragis, P. Radzevičiūtė, choro vadovas J. Štarka, dainavimo pedagogas A. Likanderis. 1947 Detmoldo teatre įvyko lietuvių pastatytos G. Rossini operos Sevilijos kirpėjas premjera. Trupė, pasivadinusi Tremties opera, gastroliavo ir kituose miestuose. Kompozitorius, dirigentas J. Kačinskas parengė ir dirigavo simfoninės muzikos koncertų. Koncertavo solistai, ansambliai. Dainininkai A. Dambrauskaitė, A. Kalvaitytė, I. Motekaitienė, S. Baras, I. Nauragis, pianistas V. J. Jakubėnas gastroliavo Didžiojoje Britanijoje (1948, 1949). 1946 pianistas A. Kuprevičius tarptautiniame konkurse Ženevoje apdovanotas diplomu. Augsburgo teatre dainavo A. Dambrauskaitė. Koncertavo dainų ir šokių ansambliai (Čiurlionio ansamblis, Dainava, Lietuvių meno kolektyvas, Aušrinė), veikė lietuvių chorai. 1946 Würzburge surengta lietuvių dainų šventė (apie 400 choristų, 100 šokėjų, Wiesbadeno lietuvių pučiamųjų orkestras; dirigentai B. Budriūnas, B. Jonušas, V. Šimkus). Regensburge įvyko katalikų muzikų suvažiavimas, išrinkta bažnytinės muzikos komisija rūpinosi giesmių kūryba, spausdinimu, platinimu. Išleista giesmių, dainų rinkinių, kitų kūrinių. Muzikos sąsiuvinių rotaprintu išspausdino J. Kreivėnas, vokiečių leidykla 1948 Miunchene išleido albumą Antanina Dambrauskaitė. Operos dainininkės kelias. Lietuvių periodika paskelbė V. J. Jakubėno, I. Vasyliūno, kitų muzikų straipsnių, koncertų anotacijų, recenzijų. Vokietijos Federacinės Respublikos radijo stotys surengė lietuvių muzikos valandėlių, įrašė kūrinių į plokšteles. Veikė perkeltųjų asmenų stovyklų muzikos kursai, privačios studijos, lietuvių jaunimas studijavo Stuttgarte, Frankfurte prie Maino, Miunchene ir kitur. 1949–50 lietuvių muzikai emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Australiją.
2604
Vokiečių muzikai Lietuvoje
Lietuvoje vokiečių muzikų būta 13–14 amžiuje. 1399 vokiečių trimitininkai ar švilpynininkai buvo atvykę griežti pas Vytauto žmoną, Vytauto muzikantai tais pačiais metais ir vėliau grieždavo Marienburgo pilyje. 1406 į Lietuvą pasiųstas Vokiečių ordino magistro muzikų vyresnysis Pasternakas su padėjėjais. 1408 Vokiečių ordino magistras Ulrichas von Jungingenas Vytauto žmonai Onai atsiuntė klavikordą ir vargonus (portatyvą). 1429 per Lucko suvažiavimą vyko Vytauto švilpynininkų ir ordino magistro muzikantų varžybos. Vokiečių muzikai dirbo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiųjų kunigaikščių dvarų kapelose. Kazimiero Jogailaičio, Aleksandro ir Žygimanto Senojo rūmų dainininkas ir kompozitorius buvo H. Finckas (1444 ar 1445–1527). Keletas vokiečių instrumentininkų griežė S. Batoro Gardino pilies Lietuviškojoje kapeloje. 16 a. viduryje į Vilnių atvyko liutnininkas H. Tima. 16 a. pabaigoje ar 17 a. pradžioje Lietuvoje lankėsi vokiečių kompozitorius ir instrumentininkas K. Hagas (Hagijus; 1550–1616) ir užrašė keletą diduomenės ir miestiečių šokių melodijų. Prūsijos valdomoje Mažojoje Lietuvoje susiklostė lietuvių ir vokiečių muzikos kultūros įvairialypiai ryšiai. Lietuvių reformacijos veikėjai S. Rapolionis, A. Kulvietis, J. Zablockis, M. Mažvydas iš vokiečių kalbos išvertė giesmių tekstų, pritaikė melodijų. M. Mažvydo Katekizmo giesmių melodijos turi grigališkojo choralo, viduramžių himnodijos ir vokiečių vienbalsio protestantiškojo choralo bruožų. Tokių lietuviškų giesmių yra kūręs ir K. Donelaitis. Mažojoje Lietuvoje pirmiausia pradėta užrašinėti ir skelbti lietuvių liaudies dainas (1825 M. L. Rėzos rinkinys Dainos, oder Litthauische Volkslieder), kai kurios buvo harmonizuojamos. Tą darbą tęsė kiti lietuvių ir vokiečių tyrinėtojai, rinkę Mažosios Lietuvos dainų ir giesmių žodžius bei melodijas. Jose atsispindėjo ir tradicinis savitumas, ir vokiečių įtaka (Chr. Bartscho lietuviškų dainų rinkinys Dainų balsai 1886–89, W. Hoffheinzo keturbalsių giesmių rinkinys Giesmių balsai 1894). Krašto kultūrai reikšmingi buvo Karaliaučiaus dvaro kantorija ir kapela (16–17 a.), Karaliaučiaus ir Klaipėdos (Klaipėdos vokiečių teatras) vokiečių teatrai (18 a.–20 a. pirma pusė). Kai kurie lietuvių kilmės kompozitoriai paliko ryškių pėdsakų 19–20 a. vokiečių kultūroje (M. Laurischkus, M. Gulbinas). Iš Klaipėdos kilęs kompozitorius ir vargonininkas J. D. Berlinas. Lietuvių kultūrai svarbi buvo Klaipėdos vokiečių muzikų veikla. Prievartinis vokiečių kultūros vyravimas 19 a. antroje pusėje aktyvino ir lietuvių kultūros veiklą. 17–18 a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir 19 a. Rusijos valdomoje Didžiojoje Lietuvoje dirbę vokiečių amatininkai rengė miestuose cechų iškilmes su muzika. Žinomi ir vokiečių vargonų ir kitų muzikos instrumentų meistrai, atlikėjai. Kai kurie prūsų ar vokiečių kilmės Vilniaus universiteto profesoriai kūrė muziką (S. Berentas, M. Kreczmeris). 17 a. pradžioje Kaune dirbo kantorius J. Kleteneris, studijavęs Karaliaučiuje. 17 a. pabaigoje Kauno evangelikų liuteronų bažnyčios vargonininku buvo J. B. Bachas (1676–1749). Kauno protestantų kunigas H. Lange parengė vokišką giesmyną (išspausdintas 1670 Karaliaučiuje). Vokiečių muzikų būta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmuose ir dvarų teatruose. 1783–1802 Radvilų Nesvyžiaus teatro kapelmeisteriu dirbo, 1802–25 Vilniaus universitete muziką dėstė J. D. Hollandas. 1820 Vilniuje gastroliavo iš Klaipėdos atvykusi vokiečių teatro trupė, vadovaujama J. G. Heckerto, nuo 1837 keleriems metams įsikūrė Mintaujos vokiečių operos trupė, 19 a. antreprenerinių teatrų trupės statė W. Müllerio, C. M. von Weberio, P. von Winterio ir kitų kompozitorių operas, melodramas, kitus sceninius muzikos veikalus. 1864 Kaune veikė vokiečių Dainavimo draugijos choras. Koncertavo pianistai A. Egelhardas, S. Borer, violončelininkas B. Rombergas. Kaune koncertavo Dresdeno styginių kvartetas (1928, 1939), Berlyno kamerinis ansamblis (1928, 1939), pianistai E. Herbek‑Hansen (1920; vėliau ji Kaune įsteigė privačią muzikos mokyklą, rengusią pianistus; veikė iki 1940), E. Peteris (1931, 1939) ir kiti atlikėjai. Po II pasaulinio karo Lietuvoje koncertavo Gewandhaus ir kiti orkestrai, styginių kvartetai, chorai, solistai. Lietuvos muzikantai po Nepriklausomybės atkūrimo (1990) koncertuoja, studijuoja Vokietijoje.
L: H. Štukenšmitas Vokiečių indėlis į Vakarų muziką / Muzika ir teatras 8 kn. Vilnius 1972; D. Kšanienė Muzika Mažojoje Lietuvoje: lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika (XVI a.–XX a. 4 dešimtmetis) Klaipėda 2003; J. Vyliūtė Lietuvių muzikai Vokietijoje 1944–1949 Vilnius 2005; A. Einstein Von Schütz bis Hindemith Zürich–Stuttgart 1957; V. Karbusicky Wie Deutsch ist das Abendland? Geschichtliches Sendungsbewusstsein im Spiegel der Musik Hamburg 1995; 1000 Jahre Musik und Zensur in den diversen Deutschlands Lührbach 2001; C. Applegate, P. Petko Music and German National Identity Chicago 2002.
646
554
127
Vokietijos konstitucinė santvarka
Vokietijos partijos ir profsąjungos
Vokietijos ginkluotosios pajėgos