Vokietjos sántykiai su Letuva
Tautų ir valstybių ryšiai viduriniais amžiais
Lietuvos ir Vokietijos dabartinėse teritorijose gyvenusių genčių prekybiniai ir kiti santykiai prasidėjo pirmaisiais amžiais po Kristaus (ar anksčiau). 11 a. pradžioje Lietuvoje lankėsi ir buvo nužudytas vokiečių misionierius Brunonas. Nuo 12 a. kryžiaus karus Baltijos regione rengė ir vykdė vokiečių kariniai vienuolių riterių ordinai. Iš Liubeko pirklių faktorijos ir misijų vyskupijos Dauguvos žiotyse 12 a. išaugo vokiečių kolonijinė konfederacinė valstybė Livonija. Čia 1202 įkurtą Kalavijuočių ordiną 1236 Šiaulių mūšyje sumušė žemaičiai (ordino likučiai prijungti prie Vokiečių ordino). Vokiečių ordino autonominė šaka Livonijos ordinas (dauguma ordino brolių kontingento – Vestfalijos ir Vidurio Vokietijos riteriai), pasinaudodamas Lietuvos vidaus karu, 13 a. viduryje nukariavo Žiemgalą, 1252 Pietų Kurše pastatė Klaipėdos pilį. 1250 (ar 1251) Mindaugas sudarė su Livonijos ordinu taiką ir apsikrikštijo. 1260 per Durbės mūšį žemaičiai nugalėjo jungtinę Vokiečių ir Livonijos ordinų kariuomenę. 1326 per Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ir Lenkijos karalius Vladislovo I Lokietkos surengtą Brandenburgo žygį nusiaubta Brandenburgo markgrafystė (ir Berlynas). Nuo 14 a. vidurio Livonijos ir Vokiečių ordinai nuolat vykdė niokojamuosius žygius į Lietuvą (1345–70 surengta ape 100 žygių). Vokiečių ordino veržimąsi sustabdė pralaimėjimas Žalgirio mūšyje (1410), Livonijos ordino karinę galią palaužė pralaimėtas Pabaisko mūšis (1435). 1422 Melno taika nustatyta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino siena, Lietuvai pripažinta Žemaitija ir Užnemunė, ordinui atiteko vakarinių lietuvių žemės, kuriose 16 a. pradžioje susidarė lietuvių istorinė sritis Mažoji Lietuva. 1514 sudaryta Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės amžinoji taika (pratęsta 1529).
Valdančiųjų dinastijų vedybiniai ryšiai
Nuo 15 a. vidurio Vokietijos valdančiąsias dinastijas ir Jogailaičius siejo vedybiniai ryšiai. Kazimieras Jogailaitis buvo vedęs Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Albrechto II dukterį Elžbietą Habsburgaitę, jų 5 dukros buvo ištekintos už vokiečių kunigaikščių (Bavarijos, Brandenburgo, Pomeranijos, Saksonijos, Žemutinės Silezijos), sūnus Vladislovas II Jogailaitis vedė Brandenburgo kurfiursto dukterį Barborą. Jų duktė Ona ištekėjo už Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Ferdinando I, sūnus Liudvikas II vedė Ferdinando I seserį Mariją. Žygimantas Augustas buvo vedęs dvi Ferdinando I ir Onos dukteris – Elžbietą (1543–45) ir Kotryną (1553–72). Kazimiero Jogailaičio dukters Sofijos Kazimieraitės ir Ansbacho bei Bayreutho markgrafo Frydricho sūnus Albrechtas Brandenburgietis tapo paskutiniu Vokiečių ordino didžiuoju magistru ir pirmuoju Prūsijos kunigaikščiu.
Abiejų Tautų Sąjungos asmeninė unija su Saksonija
17 a. pabaigoje Abiejų Tautų Respublika asmenine unija susijungė su Saksonija: kurfiurstas Frydrichas Augustas I, remiamas Rusijos, Austrijos ir Prūsijos monarchų, 1697 išrinktas Abiejų Tautų Respublikos valdovu (Augustas II) siekė absoliučios valdžios, pasinaudojęs LDK didikų grupuočių kovomis įvedė į Lietuvą saksų kariuomenę. Valdant Augusto II sūnui Augustui III (1733–63; Saksonijos kurfiurstas Frydrichas Augustas II) Abiejų Tautų Respublika patyrė didžiausią nuosmukį. 1791 valstybės valdovu siūlyta tapti ir Augusto III vaikaičiui Saksonijos kurfiurstui Frydrichui Augustui I (atsisakė).
18 a. antroje pusėje Prūsijos karalystė tapo viena Abiejų Tautų Respublikos padalijimų iniciatorių ir vykdytojų; 1772, 1792 ir 1795 Sankt Peterburge pasirašė padalijimų konvencijas. Po III padalijimo Prūsija 1795–1807 valdė Lietuvos Užnemunę (Naujoji Rytų Prūsija).
I pasaulinis karas, Lietuvos nepriklausomybės kūrimas
Per I pasaulinį karą beveik visa dabartinės Lietuvos teritorija buvo okupuota Vokietijos kariuomenės (Pirmasis pasaulinis karas). Vokietijos okupacinė valdžia, tikėdamasi ateityje susaistyti Lietuvą su Vokietija, leido 1917 09 Vilniuje sušaukti Lietuvių konferenciją; Vokietijos valdžia vedė derybas su šios išrinkta Lietuvos Taryba. Vokietija siekė tvirtos ir amžinos sąjungos, 1917 12 11 Lietuvos Taryba priėmė kompromisinį aktą, skelbiantį Lietuvą nepriklausoma valstybe, ūkiškai ir kariškai glaudžiai susieta su Vokietija. Vokietijai nepripažįstant Lietuvos nepriklausomybės ir neleidžiant krašte kurti civilinės valdžios institucijų Lietuvos Taryba priėmė Vasario 16 Aktą, kuriuo nepriklausomos Lietuvos santykius su užsienio valstybėmis pavesta nustatyti būsimam Steigiamajam Seimui. Vokietijos vyriausybė šio akto nepripažino, reikalavo laikytis 1917 12 11 akto principų. 1918 03 23 Vokietijos imperatorius Vilhelmas II pripažino nepriklausomą Lietuvą.
vokiečių kariai besitraukiančios Rusijos kariuomenės sudegintų Šiaulių Kuršėnų gatvėje (1915 atvirukas; Kretingos muziejus)
1918 07 Lietuvos Taryba, siekdama sužlugdyti Vokietijos okupacinės valdžios kėslus aneksuoti Lietuvą ir prijungti ją prie Prūsijos arba Saksonijos, nusprendė be Vokietijos vyriausybės pritarimo Lietuvoje įvesti monarchinę santvarką ir karaliumi Mindaugu II išrinko Viurtembergo hercogą Wilhelmą Karlą von Urachą (1918 11 šio sprendimo veikimas sustabdytas). Pralaimėdama karą Vokietija 1918 10 leido kurti Lietuvoje valdžios institucijas, organizuoti kariuomenę ir policiją. Antantės reikalavimu pasirašiusi (1918 11) paliaubas Vokietija turėjo ginti Lietuvą nuo Sovietų Rusijos puolimo, pati Vokietija buvo suinteresuota, kad ši kariuomenė nepasiektų Rytų Prūsijos sienos, dėl to 1919 pradžioje buvo sudaryti saksų savanorių daliniai.
Šalių santykiai ir diplomatinis atstovavimas 20 amžiaus 3–4 dešimtmečiais
Nepriklausomoje Lietuvoje veikė Vokietijos pasiuntinybė Kaune ir generalinis konsulatas Klaipėdoje (1923–39). Lietuvai Vokietijoje atstovavo pasiuntiniai Berlyne ir 11 konsulų (1929–33; 1939–40 veikė ir Lietuvos generalinis konsulatas Klaipėdoje, konsulas A. Kalvaitis).
Lietuvos atstovai Vokietijoje 1918–40: J. Šaulys (1918–19 ir 1931–38), J. Purickis (1919–20), V. Gailius (1920–22), V. Sidzikauskas (1922–31), K. Škirpa (1938–40; nors Vokietija pripažino Lietuvos inkorporavimą į SSRS ir 1940 08 14 šios reikalavimu uždarė Lietuvos pasiuntinybę, K. Škirpai buvo palikta diplomatinio korpuso nario kortelė ir diplomatinis pasas). Pagal Versalio taikos sutartį (1919) Vokietija neteko teisių į Klaipėdos kraštą. Po 1923 Klaipėdos krašto sukilimo Vokietija pripažino Klaipėdos krašto konvenciją (1924); sienos pakitimai įteisinti Lietuvos–Vokietijos sienos sutartimi (1928). 1925 šalių susitarimu Klaipėdos krašto gyventojams, priėmusiems Vokietijos pilietybę, suteikta teisė išvykti į Vokietiją (1925–33 išvyko daugiau kaip 17 500 žmonių). 20 a. 3 dešimtmetyje Vokietija buvo svarbiausia Lietuvos prekybos partnerė: 1923 Lietuvos eksportas į Vokietiją sudarė 43,3 % (1925 – 50,74 %) viso eksporto, importas iš Vokietijos – 80,9 % viso Lietuvos importo. Pagal 1923 pasirašytą prekybos sutartį kitos susitariančios šalies piliečiams pradėtas taikyti didžiausio palankumo principas laivininkystės, pramonės ir prekybos srityse.
Lietuvos Respublikos ir Vokietijos kariuomenių karininkai prie Prezidentūros pastato įėjimo (pirmoje eilėje antras iš kairės generolas leitenantas V. Nagevičius, ketvirtas – Vokietijos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras Lietuvai Hansas Morathas, penktas – generolas leitenantas P. Tamašauskas, antroje eilėje pirmas – pulkininkas P. Kubiliūnas, ketvirtas – generalinio štabo pulkininkas K. Škirpa; 1928 05, Kaunas; Vytauto Didžiojo karo muziejus)
1933 Vokietijoje į valdžią atėjus naciams Lietuvos ir Vokietijos santykiai pablogėjo, daugiausia dėl Kaipėdos krašto nacių veiklos (juos slapta palaikė ir Vokietijos konsulatas). 1934 Lietuvos Respublikos Vyriausybė ėmėsi griežtų priemonių prieš Klaipėdos krašto nacius: uždraudė jų partijas, uždarė laikraščius, suėmė vadus. 1935 03 Kaune įvyko pirmasis Europoje nacių teismas (1938 Vokietijai, Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai reikalaujant nuteistus nacių vadus Lietuva turėjo paleisti; Neumanno-Sasso byla). Vokietija ėmėsi represijų prieš Lietuvą: labai sumažinta prekybos apyvarta, beveik visai uždrausta gabenti Lietuvos prekes per Vokietijos teritoriją. Tik 1936 tarpusavio prekių apyvartos sutartis nutraukė vadinamąjį ekonominį karą (1934–36). Šia sutartimi nustatytos prekybos apimtys, 40 % iš Lietuvos įvežamų kiaulių ir galvijų turėjo būti superkama Klaipėdos krašte. 1939 ir 1940 tarpusavio prekių apyvartos susitarimais Vokietija siekė ekonomiškai pajungti Lietuvą. Iki 1932 ir 1939–40 Vokietija Lietuvos užsienio prekyboje užėmė pirmąją, 1936–39 – antrąją vietą.
1939 03 20 nacių Vokietija ultimatumu pareikalavo, kad Lietuva atiduotų Klaipėdos kraštą. Negalėdama pasipriešinti jėga Lietuva 03 22 pasirašė priverstiną (teisiškai negaliojančią, Niurnbergo tribunolo pasmerktą) Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai sutartį.
II pasaulinis karas ir pokario Lietuvos diplomatija
Vokietijai užpuolus Lenkiją (1939 09 01) Lietuvos Vyriausybė paskelbė neutralitetą. 1941 06 pabaigoje Vokietijos kariniai daliniai per savaitę užėmė SSRS okupuotą, Birželio sukilimu mėginančią išsivaduoti, pasiskelbusią nepriklausoma Lietuvą. Vokietija ketino Lietuvą kolonizuoti, germanizuoti ir prijungti prie kuriamos Didžiosios Vokietijos valstybės („Ost“ planas). Iš pradžių Lietuvą valdė vokiečių karinė, 1941 07–1944 rudenį – civilinė administracija. Lietuva, pavadinta Lietuvos generaline sritimi, priklausė Ostlandui (Antrasis pasaulinis karas). Berlyne neoficialiai veikęs Lietuvos pasiuntinys K. Škirpa 1944 įteikė Vokietijos vyriausybei memorandumą dėl nepriklausomos Lietuvos atkūrimo; 06 14 buvo suimtas ir internuotas Bad Godesberge. 1954 Vakarų Vokietijos užsienio reikalų ministerija neoficialiai pripažino Lietuvos diplomatijos šefo S. Lozoraičio asmeninį atstovą A. Gerutį.
Šalių santykiai Lietuvai atkūrus nepriklausomybę (1990)
1991 08 27 Vokietija pripažino nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą, 1991 08 28 atnaujinti šalių diplomatiniai santykiai. Pirmasis Lietuvai Vokietijoje atstovavo nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius V. Antanaitis (1992–93), Vokietijai Lietuvoje – ambasadorius Gottfriedas Albrechtas (1991–92).
Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė su Vokietijos gynybos ministre U. von der Leyen lanko karius Rukloje (2019 02)
1993 pasirašyta Deklaracija dėl Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos santykių pagrindų. 2022 Lietuvai Vokietijoje atstovauja nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius (1991–99 ambasadoriai rezidavo Bonoje, nuo 1999 – Berlyne) ir garbės konsulai Dresdene (Saksonijai, Brandenburgui), Erfurte (Tiuringijai, Saksonijai-Anhaltui), Essene (Šiaurės Reinui-Vestfalijai, Žemutinei Saksonijai, Brėmenui), Frankfurte prie Maino (Hesenui), Hamburge (Hamburgui, Meklenburgo-Priešakinės Pomeranijos ir Šlėzvigo-Holšteino žemėms), Künzelsau (Badenui‑Viurtembergui), Miunchene (Bavarijai). Vokietijai Lietuvoje atstovauja nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, reziduojantis Vilniuje, ir garbės konsulas Klaipėdoje. Lietuvos Respublikos Seime veikia Tarpparlamentinių ryšių su Vokietija, Bundestage – Tarpparlamentinių ryšių su Baltijos šalimis grupė.
Dvišalės sutartys ir susitarimai
Vokietijos ir Lietuvos Vyriausybės pasirašė: Deklaraciją dėl santykių pagrindų (1993), Kapitalo investicijų skatinimo ir jų abipusės apsaugos, Susisiekimo jūrų transportu (abi 1992), Bendradarbiavimo kultūros srityje (1993), Savitarpio pagalbos stichinių nelaimių ir stambių avarijų atvejais (1994), Keleivių ir krovinių tarptautinių vežiojimų automobiliais, Konsultavimo ir bendradarbiavimo pagrindų (abi 1995), Vokiečių karių kapų priežiūros Lietuvos Respublikoje, Finansinio bendradarbiavimo, Paramos suteikimo nacių režimo aukoms Lietuvoje (visos 1996), Oro susisiekimo, Pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo (visi 1997), Įslaptintos informacijos abipusės apsaugos, Asmenų grąžinimo (abi 1998), Vizų režimo panaikinimo (1999), Bendradarbiavimo kovojant su organizuotu nusikalstamumu, terorizmu ir kitais sunkiais nusikaltimais (2001) sutartis, Maršrutų tvarkaraščio galiojimo (1997), Aukštojo mokslo kvalifikacijų ir mokslo laipsnių lygiavertiškumo pripažinimo (2009), Abipusio atstovavimo vizų išdavimo procedūrose per diplomatines atstovybes ir konsulines įstaigas (2010), Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų narių ir Vokietijos Federacinės Respublikos ginkluotųjų pajėgų narių laikino buvimo kitos valstybės teritorijoje (2020, neįsigaliojęs) susitarimus.
Lietuvos prezidento G. Nausėdos ir Vokietijos federalinės kanclerės A. Merkel susitikimas Berlyne (2019 08)
Šalių ekonominiai ryšiai
2020 prekybos apyvarta tarp Vokietijos ir Lietuvos sudarė 6,01 mlrd. eurų. Lietuva į Vokietiją eksportavo prekių už 2,3 mlrd. eurų (trečia vieta pagal eksportą Lietuvos užsienio prekyboje), importavo iš Vokietijos už 3,7 mlrd. eurų (antra vieta pagal importą). Vokietija iš Lietuvos daugiausia importavo baldus (12 %), Lietuva iš Vokietijos – antžeminio transporto priemones (20 %), mašinas ir mechaninius įrenginius (17 %), elektros mašinas ir įrenginius (12 %). Vokietijos tiesioginės investicijos į Lietuvos ūkį 2020 sudarė 1,4 mlrd. (ketvirta vieta pagal tiesiogines investicijas), Lietuvos į Vokietijos ūkį – 63,5 mln. eurų.
2020 Vokietija užėmė ketvirtą vietą Lietuvos atvykstamojo turizmo sektoriuje – Lietuvoje apsilankė apie 47 000 turistų iš Vokietijos (2019 pirmoji vieta – apie 233 000 Vokietijos turistų).
2271
Vokietijos konstitucinė santvarka
Vokietijos partijos ir profsąjungos