Vokietijos socialdemokratų partija

Vokietjos socialdemokrãtų pártija (Sozialdemokratische Partei Deutschlands), 1875–90 Vokietjos socialstinė darbiniñkų pártija, Vokietijos politinė partija.

Apie 404 000 narių (2021). Pirmininkai Saskia Esken ir Norbertas Walteris-Borjansas (nuo 2019). Europos socialistų partijos (nuo 1992) ir Progresyviojo aljanso (nuo 2012) narė.

Ideologija

Ideologija: socialdemokratija, demokratinis socializmas, proeuropizmas.

Įkūrimas ir veikla 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje

Įkurta 1875 A. Bebelio, W. Liebknechto ir kitų iniciatyva. 1878–90 veikė nelegaliai. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje tapo viena įtakingiausių Vokietijos politinių partijų (per 1912 Reichstago rinkimus surinko 34,8 % balsų). Per Pirmąjį pasaulinį karą palaikė kariaujančią Vokietijos vyriausybę. Kai kurie Vokietijos socialdemokratų partijos vadovai, nepritariantys tokiai politikai, 1917 04 įkūrė Vokietijos nepriklausomą socialdemokratų partiją. Šios abi partijos aktyviai dalyvavo Vokietijos Lapkričio revoliucijoje.

Veikla 1918–1945

1918–30 Vokietijos socialdemokratų partija buvo valdančioji šalies partija. Socialdemokratas F. Ebertas 1918 11 buvo kancleris, 1919–25 – Vokietijos prezidentas (pirmasis); kancleris 1919 buvo Ph. Scheidemannas, 1919–20 – G. A. Baueris, 1920 ir 1928–30 – H. Mülleris. Naciams atėjus į valdžią Vokietijos socialdemokratų partija 1933 06 buvo uždrausta. Kai kurie partijos vadovai buvo įkalinti, kiti veikė emigracijoje (Prahoje, Paryžiuje, nuo 1940 – Londone), prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1939 09 deklaravo paramą Sąjungininkams.

Po 1945

1946 05 Vokietijos socialdemokratų partija vėl pradėjo veikti Vakarų Vokietijoje (1949 čia įkurta Vokietijos Federacinė Respublika); pirmininku išrinktas K. Schumacheris. Rytų Vokietijoje likę socialdemokratai 1946 dalyvavo įkuriant Vokietijos vieningąją socialistų partiją. 1949–66 Vokietijos socialdemokratų partija buvo opozicinė Vokietijos Federacinės Respublikos partija. Rėmė denacifikaciją, galimą šalies suvienijimą, atsargiai vertino šalies stojimą į NATO ir Europos ekonominę bendriją; 1959 oficialiai atsisakė marksizmo, bet toliau skatino vykdyti socialines programas. 1966–69 su Krikščionių demokratų sąjunga ir Krikščionių socialine sąjunga sudarė valdančiąją koliciją (vadinamoji didžioji koalicija). 1969–82 vadovavo valdančiajai koalicijai su Laisvąja demokratų partija; federaliniu kancleriu 1969–74 buvo W. Brandtas, 1974–82 – H. Schmidtas; Vokietijos Federacinės Respublikos prezidentu 1969–74 buvo G. Heinemannas.

W. Brandtas (viduryje) su G. Schröderiu (dešinėje) ir Johannesu Rau (kairėje) Vokietijos socialdemokratų partijos mitinge Hanoveryje (1986 05 03)

1982–98 opozicinė partija, 1998–2005 vėl valdančioji – sudarė koaliciją su Žaliųjų partija (federalinis kancleris – G. Schröderis). 2005–09 Vokietijos socialdemokratų partija vėl įėjo į didžiąją koaliciją (vėl su Krikščionių demokratų sąjungos ir Krikščionių socialinės sąjungos bloku). 2009–13 buvo opozicijoje, 2013 su krikščionių bloku sudarė trečiąją didžiąją koaliciją (per 2017 parlamento rinkimus gavo 153 vietas iš 709). Laimėjo 2021 09 parlamento rinkimus (26,4 % balsų ir 206 vietos).