Vokietjos teãtras. Teatro elementų buvo liaudies apeigose, žaidimuose. Viduriniais amžiais miestuose vaidinimus rengė špylmanai. Populiarios buvo liturginės dramos, nuo 13 a. paplito misterijos, mirakliai, farsai. 15–16 a. meisterzingeriai (meisterzangas ) rengė fastnachtšpylius (Užgavėnių vaidinimus, žymiausias autorius ir vaidinimų rengėjas – meisterzingeris H. Sachsas). 15–18 a. buvo populiarūs liaudies teatro vaidinimai su Hansvurstu. Nuo 16 a. mokykliniame teatre buvo statoma Aristofano, Terencijaus, Plauto, Senekos perdirbtos pjesės. 16 a. pabaigoje–18 a. Vokietijoje vaidinimus rengusios vadinamosios anglų komediantų klajojančios trupės (nuo 17 a. – ir italų trupės) 17 a. viduryje paskatino vokiečių aukštaičių trupių atsiradimą (vokiečių kalba vaidinta anglų ir vokiečių rašytojų pjesės). 1685–90 garsėjo vokiečių teatro reformatoriumi vadinamo aktoriaus ir antreprenerio J. Velteno (1640–92, kitais duomenimis – 1693) vadovaujama pirmoji profesionali Įžymioji trupė (17 a. viduryje įkūrė aktorius C. A. Paulsenas, apie 1620–?). Ji pirmoji vaidino nuolatiniame pastate, statė Molière’o komedijas, P. Corneille’io tragedijas. 17 a. vokiečių kunigaikščių rūmų teatruose buvo populiarios italų operos, prancūzų baletai. 18 a. Vokietijos teatro raidai daug įtakos turėjo Šviečiamojo amžiaus idėjos. Prancūzų klasicistinį teatrą propagavo rašytojo J. Chr. Gottschedo ir aktorės F. C. Neuber vadovaujamos 1727–43 ir 1744–50 Leipcige veikusios trupės (čia susiklostė vadinamoji Leipcigo vaidybos mokykla). 18 a. antroje pusėje garsėjo aktoriai H. G. Kochas (1703–75), J. F. Schönemannas (1704–82), K. E. Ackermannas, C. T. Döbbelinas (1727–93), A. Seyleris (1730–1800). Didelį poveikį Vokietijos teatrui darė G. E. Lessingo veikalai apie dramaturgiją ir teatrą (kritikuotas klasicistinis teatras). Jo principais vadovavosi 1767–69 veikęs Hamburgo nacionalinis teatras, kurio aktoriai K. Ekhofas, F. L. Schröderis sukūrė vadinamąją Hamburgo vaidybos mokyklą. 1777 įkurtame Mannheimo nacionaliniame teatre statyta F. Schillerio, A. W. Ifflando, A. von Kotzebue pjesės, čia susiklostė vadinamoji Mannheimo vaidybos mokykla. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje itin reikšminga buvo Weimaro teatro (įkurtas 1791, iki 1817 direktorius J. W. Goethe, 1799–1805 – su F. Schilleriu) veikla. Čia vaidyba buvo grindžiama ansambliškumo principais, siekta spektaklio darnios visumos, kurtas vadinamasis monumentalusis teatras (būdinga griežtos taisyklės). 19 a. pirmoje pusėje vyravusios romantinės krypties (romantizmas teatre) susidarymui įtakos turėjo brolių A. W. ir F. Schlegelių teoriniai veikalai, J. L. Tiecko, H. von Kleisto dramaturgija. Vokietijos teatro režisūros klostymosi pradžia susijusi su J. L. Tiecko veikla Dresdeno (1825–41) ir Berlyno (1842–47) teatruose, K. L. Immermanno (1796–1840) veikla Düsseldorfo teatre (1832–37). Garsėjo aktoriai J. F. Fleckas (1757–1801), L. Devrientas, K. Seydelmannas (1793–1843). 1851–67 teatro veikėjo F. von Dingelstedto (1814–81) Miunchene ir Weimare pastatyti spektakliai davė pradžią vadinamajai tapybinei režisūrai. 19 a. antroje pusėje E. Ph. Devriento vadovaujamame Karlsruhės teatre (1852–69) statyta daugiausia klasikų veikalai, spektakliuose buvo itin pabrėžiamas ansambliškumas. 1869 panaikinus rūmų teatrų monopoliją padaugėjo komercinių teatrų. Vaidino aktoriai L. Barnay (1842–1924), A. Matkowsky (1857–1909), E. von Possartas. Daug įtakos vokiečių teatro raidai turėjo Meiningeno teatras (įkurtas 1831, 1866–91 vyriausiasis režisierius L. Chronegkas, 1837–91); čia įtvirtinti režisūrinio teatro principai, siekta personažų, dekoracijų, kostiumų, butaforijos istorinio tikslumo, spektaklio darnios visumos, vaidybos ansambliškumo, itin daug reikšmės teikta masinėms scenoms. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje teatrinės veiklos centru tapo Berlynas. Nuo 1883 čia veikė Vokiečių teatras, nuo 1890 – Freie Volksbühne. 1889 O. Brahmo su kitais įkurtas teatras Freie Bühne savo kūrybą grindė natūralizmo (natūralizmas teatre) estetika, statyta G. Hauptmanno, H. Ibseno, H. Sudermanno, É. Zola, L. Tolstojaus pjesės. Žymiausi aktoriai: E. Reicheris, O. Saueris, J. Kainzas, A. Sorma, E. Lehmann, A. Bassermannas. 1905–33 M. Reinhardtas savo vadovaujamo Vokiečių teatro spektakliuose pabrėžė vaidybos, scenos kalbos, ansambliškumo, muzikos ir scenografijos svarbą, spektakliuose juos meistriškai derino. Garsėjo šio teatro aktoriai G. Eysoldt, E. von Wintersteinas (1871–1961), P. Wegeneris, A. Moissi, W. Kraussas. 20 a. 3 dešimtmetyje ekspresionizmo (ekspresionizmas teatre) principais kūrybą grindė režisieriai L. Jessneris, K. H. Martinas (1886–1948), statytos W. Hasencleverio, G. Kaiserio, C. Sternheimo, E. Tollerio pjesės. 2–3 dešimtmetyje garsėjo aktoriai E. Deutschas, F. Kortneris, H. Otto (1900–33).
3 dešimtmetyje režisierius E. Piscatoras plėtojo politinio teatro kryptį, įtvirtino dokumentinės dramos žanrą. Nuo 20 a. 3 dešimtmečio pabaigos įsigalėjo vadinamuoju atsiribojimo efektu (Verfremdungseffekt) pagrįstas epinis teatras (pradininkai – režisierius E. Piscatoras, rašytojas B. Brechtas). Nacių diktatūros laikotarpiu (1933–45) teatro veikla buvo ribojama, daug teatro veikėjų (dramaturgai B. Brechtas, F. Bruckneris, L. Feuchtwangeris, Ö. von Horváthas, G. Kaiseris, C. Zuckmayeris, A. Zweigas, režisieriai L. Jessneris, E. Piscatoras, M. Reinhardtas, aktoriai A. Bassermannas, E. Bergner, H. Weigel) emigravo. Režisavo J. Fehlingas, H. Hilpertas (1890–1967), G. Gründgensas, vaidino K. Dorsch, H. George, M. Hoppe ir kiti.
Po II pasaulinio karo Vokietijos Demokratinės Respublikos dalis teatrų (1945 Vokiečių teatras, 1946 Kamerinis teatras, įkurtas 1906, 1954 Volksbühne, visi Rytų Berlyne) atnaujino veiklą, įsteigta naujų (Berliner Ensemble, 1949 įkūrė B. Brechtas ir H. Weigel; M. Gorkio teatras, įkurtas 1952, abu Rytų Berlyne, Nacionalinis teatras Weimare, įkurtas 1948). Plėtota socialistinio realizmo kryptis. Repertuarą sudarė klasikos, Vokietijos Demokratinės Respublikos (H. Baierlio, 1926–2005, P. Hackso, 1928–2003, V. Brauno, g. 1939) ir SSRS rašytojų kūriniai. Režisavo E. Engelis, G. von Wangenheimas (1895–1975), W. Felsensteinas, W. Langhoffas, M. Vallentinas (1904–87), O. Langas (1906–84), K. Kayseris (1914–1995), H. A. Pertenas (1917–85), B. Bessonas, R. Berghaus (1927–96), M. Wekwerthas (1929–2014), M. Karge, T. Langhoffas, M. Langhoffas, vaidino T. Giehse (1898–1975), E. Buschas, W. Heinzas (1900–84), E. Geschonneckas (1906–2008), G. May, E. Schallis ir kiti. 8–9 dešimtmetyje itin garsėjo dramaturgas ir teatro veikėjas H. Mülleris (kūryboje derino absurdo ir siurrealizmo elementus).
teatro Berliner Ensemble spektaklio B. Brechto Motušė Kuraž ir jos vaikai scena (1951, režisieriai B. Brechtas, E. Engelis, dailininkai H. Kilgeris, T. Otto; Virėjas – E. Buschas, Ana – H. Weigel)
8 dešimtmečio pabaigoje dėl politinių priežasčių daug Vokietijos Demokratinės Respublikos teatro veikėjų (B. Bessonas, A. Dresenas, 1935–2001, B. K. Tragelehnas, g. 1936, M. Karge, A. Langas, M. Langhoffas, J. Goschas, 1943–2009) emigravo į Vokietijos Federacinę Respubliką. 5–6 dešimtmetyje Vokietijos Federacinėje Respublikoje veiklą atnaujino dalis teatrų (1946 teatras Renaissance, įkurtas 1922, 1951 Schillerio teatras, įkurtas 1894 , abu Vakarų Berlyne, 1945 Kamerinis teatras, įkurtas 1906 Miunchene, 1946 teatras Thalia, įkurtas 1843 Hamburge), įkurta naujų (Schaubühne, įkurtas 1962 Vakarų Berlyne). Nuo 7 dešimtmečio pradžios Vokietijos Federacinėje Respublikoje E. Piscatoras ir kiti toliau plėtojo dokumentinės dramos žanrą (statyta R. Hochhutho, H. Kipphardto, P. Weisso pjesės), buvo populiarus vadinamasis mažųjų formų teatras. 8–10 dešimtmetyje statyta G. Tabori (1914–2007), T. Dorsto (1925–2017), M. Sperro, B. Strausso, F. X. Kroetzo (g. 1946) pjesės. Režisavo P. Palitzschas (1918–2004), P. Zadekas (1926–2009), E. Monkas (1927–2007), H. Hollmannas (1933–2022), D. Dornas, C. Peymannas (g. 1937), P. Steinas, K. M. Grüberis, R. W. Fassbinderis, garsėjo aktoriai E. Deutschas, B. Minetti (1905–98), M. Carstensen, E. Clever (abi g. 1940), B. Ganzas, J. Lampe (g. 1943).
Kamerinio teatro Miunchene spektaklio W. Shakespeare’o Otelas scena (režisierius L. Percevalis, scenografė K. Brack, kostiumų dailininkė U. Renzenbrink; centre: Dezdemona – J. Jentch, Otelas – T. Thieme; Vilniaus tarptautinis teatro festivalis Sirenos, 2005)
Po Vokietijos susivienijimo (1990) susiklostė nauja Vokietijos teatro režisierių (E. Schleefas, 1944–2001, F. Castorfas, A. Breth, g. 1952, K. Thalbach, g. 1954, L. Haussmannas, g. 1959, M. Thalheimeris, g. 1965, T. Ostermeieris) karta, režisavo Šveicarijos režisierius Chr. Marthaleris. Teatruose statoma vadinamosios naujosios vokiečių dramaturgijos atstovų D. Loher (g. 1964), A. Ostermaierio, R. Schimmelpfennigo, T. Walser (visi g. 1967), F. Richterio (g. 1969), D. Gieselmanno, M. von Mayenburgo (abu g. 1972) pjesės. Teatro veikėjai rengiami daugelyje Vokietijos miestų; žymiausios teatro mokyklos: E. Buscho aukštoji vaidybos mokykla Berlyne (įkurta 1951), O. Falckenbergo mokykla Miunchene (įkurta 1946). Teatro festivaliai vyksta Berlyne, Wiesbadene, Hannoveryje, kituose miestuose.
Lietuvoje 18 a. pabaigoje–20 a. pirmoje pusėje veikė Klaipėdos vokiečių teatras, čia gastroliavo Vokietijos operos ir dramos trupės. 20 a. antroje pusėje Vilniuje ir Kaune gastroliavo Weimaro vokiečių nacionalinis teatras (1972), Vilniuje – Hamburgo teatras Thalia (1976), Erfurto teatras (1978), Volksbühne (1996), Kamerinis teatras iš Miuncheno, Rimini Protokoll (abu 2005), Vokiečių teatras (2008) ir kiti. 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje Lietuvos teatruose spektaklių režisavo vokiečių režisieriai (F. Schillerio Klasta ir meilė 1972, režisierius O. Langas, Lietuvos dramos teatre).
Vokietijos kultūra
Vokietijos konstitucinė santvarka
Vokietijos partijos ir profsąjungos
Vokietijos ginkluotosios pajėgos