Vokietjos valstiẽčių kãras (Deutscher Bauernkrieg), Didỹsis valstiẽčių kãras, didžiausias naujųjų laikų Vokietijos valstiečių (rėmė ir dalis miestiečių) sukilimas prieš feodalus. Vyko 1524–26. Sukėlė feodalų siekiai didinti valstiečių prievoles, mažinti almendą (bendruomenės žemes) ir apriboti kaimo bendruomenių teises. Sukilimui didelę įtaką turėjo reformacija, kuri iš dalies pakeitė valstiečių pasaulėžiūrą, jų požiūrį į valdžią ir Bažnyčią. Karo svarbiausi židiniai buvo Frankonijoje, Švabijoje, Elzase, Vidurio ir Pietryčių Vokietijoje.
Vokietijos valstiečių karas prasidėjo 1524 06 Pietų Schwarzwalde. 1525 03 sukilimas apėmė Aukštutinę Švabiją, čia susikūrė 6 dideli valstiečių būriai (turėjo apie 40 000 žmonių). 1525 03 06–07 Meiningene susirinkę nuosaikūs valstiečių karo vadovai įkūrė Krikščionių susivienijimą ir priėmė programą (vadinamąją 12 tezių), kurioje pabrėžta taikūs valstiečių ketinimai, jų siekis tik šiek tiek sumažinti priespaudą (panaikinti baudžiavinę priklausomybę, sumažinti lažą ir duoklę, grąžinti iš valstiečių atimtas bendruomenės žemes, atkurti kaimo bendruomenių teises). 1525 03 25 Ulme Krikščionių susivienijimo vadai su Švabijos sąjunga (vadas G. von Waldburgas) pasirašė paliaubas. 1525 04 pradžioje, pasinaudojusi paliaubomis, Švabijos sąjunga sutelkė savo karines pajėgas ir keliuose mūšiuose sumušė Švabijos ir Schwarzwaldo sukilėlius (04 04 prie Leipheimo, 04 14 prie Wurzacho). 1525 04 17 Švabijos sąjungos vadas G. von Waldburgas su kai kuriais sukilėlių vadais pasirašė Weingarteno taikos sutartį; sukilėliai mainais už kai kurių jų reikalavimų patenkinimą sutiko ginkluotą kovą nutraukti.
Weingarteno taikos sutartis leido Švabijos sąjungai dalį kariuomenės pasiųsti į Frankoniją – čia sukilimas prasidėjo 1525 03 pabaigoje; prie sukilėlių prisidėjo daug riterių. Sukilėliai užiminėjo ir griovė pilis, vienuolynus, vertė feodalus pasirašyti 12 tezių reikalavimus. Balandžio antroje pusėje Pietų Frankonijoje sukilėliams ėmė vadovauti nuosaikios krypties atstovai (W. Hipleris, H. Mülleris von Bulgenbachas ir kiti). 1525 05 sukilėlių paskelbtoje Heilbronno programoje išdėstytas naujas Vokietijos politinės santvarkos projektas (apriboti kunigaikščių teises ir sustiprinti imperatoriaus valdžią, įvesti bendrus visai imperijai įstatymus, pinigus, suvienodinti svorio ir matų sistemas, panaikinti vidaus muitus, konfiskuoti Bažnyčios dvarus ir kita). Ši programa atspindėjo ne tik valstiečių, bet ir biurgerių bei riterių interesus. 1525 06 pradžioje Švabijos sąjungos kariuomenė sumušė Frankonijos sukilėlius.
Tiuringijoje ir Saksonijoje sukilimui vadovavo T. Müntzeris. 1525 03 17 valstiečių sukilimo centru tapo Mühlhausenas. Sukilėliai užėmė daug pilių, vienuolynų, miestų (keletas miestų į sukilėlių pusę perėjo savanoriškai). 1525 05 15 Frankenhauseno mūšyje landgrafo Pilypo I Heseniečio kariuomenė įveikė sukilėlius. 1525 05 25 užimtas (be mūšio) ir Mühlhausenas; 05 27 T. Müntzeris ir kiti vadai buvo nužudyti. 1525 04 sukilimas prasidėjo ir Elzase, čia aktyviai veikė anabaptistai. 1525 05 sukilėlių jau buvo apie 35 000. Jie užėmė Zaberno miestą, bet patyrė pralaimėjimą prie Strasbūro. Kunigaikščio Antano Lotaringiečio kariuomenė apgulė Zaberną ir privertė jį pasiduoti; visi į nelaisvę patekę sukilėliai (apie 18 000 žm.) buvo nužudyti.
Ilgiausiai Vokietijos valstiečių karas tęsėsi Pietryčių Vokietijoje. 1525 05 Zalcburgo arkivyskupijoje prasidėjo valstiečių ir kasėjų sukilimas, kuris greitai persimetė į Karintiją ir Štiriją. 1525 07 03 Schladmingo mūšyje sukilėliai sumušė erchercogo Ferdinando (būsimojo imperatoriaus Ferdinando I) kariuomenę (didžiausia sukilėlių pergalė šiame kare). Zalcburgo arkivyskupas buvo priverstas iš dalies patenkinti jų reikalavimus. Tirolio sukilėliams vadovavo M. Gaismairas. 1525 08, jį suėmus, sukilimą ir čia pavyko numalšinti. 1526 pavasarį M. Gaismairas pabėgo ir Zalcburgo arkivyskupijoje pradėjo naują sukilimą. 1526 07 02 Radstadto mūšyje sukilėliai galutinai pralaimėjo. Valstiečių karas baigėsi.
Vokietijos valstiečių karo pralaimėjimas labai apribojo kaimo bendruomenių teises, sustiprino kunigaikščių valdžią ir įtvirtino Vokietijos politinį susiskaldymą. Kai kur žemvaldžiai, siekdami užkirsti kelią kitiems sukilimams, vis dėlto buvo priversti padaryti nuolaidų valstiečiams. Nuosaikūs reformacijos vadovai (M. Liuteris, Ph. Melanchthonas) valstiečių karą vertino neigiamai. Sukilime dalyvavo apie 300 000 valstiečių (iš jų apie 100 000 žuvo arba buvo nužudyta).