volapiùkas (volapiuko k. volapük – pasaulio kalba), tarptautinė dirbtinė kalba. 1879–80 sukūrė katalikų kunigas J. M. Schleyeris Badene, 1929–31 reformavo olandų gydytojas, lingvistas A. de Jongas.
Žodynas remiasi daugiausia anglų ir didesnių Europos kalbų (prancūzų, vokiečių, lotynų ir kitų) leksika. Kirčiuojamas tik paskutinis žodžio skiemuo. Gramatika paremta indoeuropiečių kalbomis, būdingos linksnio (4 – vardininko, kilmininko, naudininko, galininko), skaičiaus (2), asmens (3), laiko (6), nuosakos (4), rūšies (2) gramatinės kategorijos.
Volapiukas – fleksinė sintetinė su agliutinaciniais požymiais kalba. Raštas lotyniškas, 27 raidės. Rašyba fonetinė. 19 a. pabaigoje volapiukas buvo itin populiarus. 1889 buvo apie 280 volapiuko klubų. Maždaug 200 000 kalbančiųjų, daugiausia Europoje ir Amerikoje, ėjo 25 periodiniai leidiniai volapiuku arba apie jį, išleista vadovėlių 25 kalbomis. Didesnę volapiuko sklaidą stabdė tiksli gramatika, daugybė formų (išreiškia beveik neįtikimas gramatines ir leksines reikšmes), labai pakeistas Europos kalbų žodžių pavidalas. 20 a. pradžioje volapiuką išstūmė paprastesnė ir lengviau išmokstama esperanto kalba. Bibliografijos duomenimis (1981), 1880–1964 volapiuku ir apie volapiuką išleisti 1065 leidiniai (iš jų 124 periodiniai), 300 mokomųjų, mokslo populiarinamųjų, grožinės literatūros knygų, daugiau kaip 300 vadovėlių, 80 žodynų.
85