volframas
volfrãmas (lot. Wolframium), W, periodinės elementų sistemos VI B grupės cheminis elementas. Gamtinį volframą sudaro 5 stabilūs izotopai. Šviesiai pilkas metalas. Mechaninės savybės priklauso nuo gavimo būdo, grynumo, mechaninio ir terminio apdirbimo, pvz., grynas volframas yra minkštas, su priemaišomis – kietas ir trapus. Paramagnetikas. Iki 400 °C patvarus ore, aukštesnėje temperatūroje oksiduojasi iki oksido WO3. Su vandens garais aukštesnėje kaip 600 °C temperatūroje sudaro oksidus WO3 ir WO2. Audringai reaguoja su azoto ir vandenilio fluorido rūgščių mišiniu. Kaitinamas jungiasi su halogenais, siera, selenu, aukštesnėje kaip 1500 °C temperatūroje – su azotu. Gamtoje retas, dauguma mineralų yra volframatai. Gaunamas šarminiu ir rūgštiniu būdu.
Šarminis būdas: volframo rūdos koncentratas 800–900 °C temperatūroje kaitinamas su soda, iš gauto natrio volframato vandeninio tirpalo nusodinamas kalcio volframatas, šis veikiamas druskos arba azoto rūgštimi ir kaitinant susidariusią volframato rūgštį išskiriamas WO3. Rūgštinis būdas: WO3, gautas rūdos koncentratą veikiant rūgštimi, redukuojamas vandeniliu 700–900 °C temperatūroje – išsiskiria volframo milteliai. Daugiausia volframo sunaudojama legiruotajam plienui ir volframo lydiniams gaminti. Volframas yra būtinas kai kurių organizmų mikroelementas, jo yra oksidoreduktazėse. 1781 C. W. Scheele atrado WO3, gryną metalą 1783 išskyrė Juanas José ir Fausto de Elhuyarai (Ispanija).
1