Volga (Волга, Vòlga), upė Rusijos europinėje dalyje, Rytų Europos lygumoje; didžiausia Europoje. Ilgis 3530 km (iki užtvankų pastatymo 20 a. – 3690 km). Baseino plotas 1 360 000 km2 (kitais duomenimis, 1 380 000 km2). Volga prasideda Tverės srityje, Valdajaus aukštumoje, teka į Kaspijos jūrą.
Aukštupys (iki Okos žiočių ties Žemutiniu Naugardu) siauru slėniu teka daugiausia į rytus per Valdajaus aukštumą ir Rytų Europos lygumos vidurinės dalies žemumas. Prateka keletą mažų ežerų, Ivankovo (plotas 327 km2), Ugličiaus (249 km2), Rybinsko (4580 km2), Žemutinio Naugardo (1590 km2) tvenkinius. Vidurupis (iki Kamos žiočių žemiau Kazanės) teka Pavolgio aukštumos šiauriniu pakraščiu per Čeboksarų tvenkinį (2190 km2); dešinysis krantas status. Žemupys sukasi į pietvakarius, teka Pavolgio aukštumos rytiniu pakraščiu per Kuibyševo (5900 km2), Saratovo (1831 km2), Volgogrado (3117 km2) tvenkinius. Žemiau Volgogrado tvenkinio Volga teka į pietryčius per Pakaspijo žemumą. 21 km aukščiau Volgogrado nuo Volgos atsišakoja kairioji šaka Achtuba (ilgis 537 km), tekanti lygiagrečiai su pagrindine vaga. Tarp jų esančioje Volgos–Achtubos salpoje yra daug pratakų, kanalų ir senvagių.
Volga ties Žemutiniu Naugardu
Apie 120 km iki Kaspijos jūros prasideda Volgos delta (plotas apie 19 000 km2, didžiausia Europoje; jos dalis – Astrachanės rezervatas 1984 UNESCO pripažintas biosferos rezervatu). Deltoje Volga išsišakoja į apie 500 šakų (didžiausios: Buzanas, Bachtemiras, Senoji Volga, Kamyziakas, Bolda). Volgos natūralios vagos didžiausias plotis 1,6 kilometro. Volgos baseinas asimetriškas (daugiausia kairiųjų intakų). Į Volgą įteka daugiau kaip 200 intakų; didžiausi: Oka, Sura, Svijaga (dešinieji), Mologa, Šeksna, Kostroma, Unža, Vetluga, Kama, Samara, Irgizas (kairieji). Volga maitinama daugiausia sniego tirpsmo (sudaro 60 % metinio nuotėkio) ir gruntinių (30 %) vandenų. Užšalusi vidutiniškai 120–140 dienų per metus; aukštupys ir vidurupis lapkričio–balandžio, žemupys gruodžio–kovo mėnesiais. Patvinsta balandžio–birželio mėnesiais. Vandens lygis reguliuojamas; svyruoja iki 5–6 m (nereguliuojamas svyravo iki 11–17 metrų). Vidutinis debitas aukštupyje prie Tverės 182 m3/s, vidurupyje ties Žemutiniu Naugardu 2970 m3/s, žemupyje ties Volgogradu 8060 m3/s; žemiau dėl garavimo Volga praranda apie 2 % debito. Volgos vanduo naudojamas laukams drėkinti ir elektros energijai gaminti (8 jėgainės, Volgos–Kamos kaskada). Volga laivuojama iki Rževo (daugiau kaip 3200 km); deltoje – Bachtemiro atšaka.
Volgos upe gabenama mediena, naftos produktai, statybinės medžiagos, grūdai, druska. Su Baltijos ir Baltąja jūromis Volgą jungia Volgos–Baltijos kanalas ir Baltosios–Baltijos jūrų kanalas, su Azovo ir Juodąja jūromis – Volgos–Dono kanalas. Pakrančių didžiausi miestai: Tverė, Rybinskas, Jaroslavlis, Kostroma, Žemutinis Naugardas, Čeboksarai, Kazanė, Uljanovskas, Samara, Saratovas, Volgogradas, Astrachanė.