voliuntarizmas

voliuntarzmas (lot. voluntarius < voluntas, kilm. voluntatis – valia, noras), filosofijos ir psichologijos srovė, teigianti, kad valia yra ypatinga antgamtinė jėga, psichikos ir būties pradas. Valios veiksmai nuo nieko nepriklauso ir patys lemia psichikos procesų eigą, o žmogaus gebėjimas savarankiškai pasirinkti tikslą ir jo įgyvendinimo būdus, priimti sprendimus, išreiškiančius jo asmenybines nuostatas ir įsitikinimus, yra už šių veiksmų slypinčios ypatingos dvasinės esmės veikimo rezultatas. Asmenybės gyvenime valios prioriteto idėja iškilo antikinės pasaulėžiūros žlugimo laikotarpiu, kai buvo suabejota proto ir mąstymo galia. Vienas pirmųjų šią idėją iškėlęs šv. Augustinas teigė, kad valia valdo sielos ir kūno veiksmus, skatina sielą pažinti save, iš daiktų kūniškų atspaudų kuria jų vaizdus, atskleidžia sieloje glūdinčias idėjas. A. Schopenhaueris, E. Hartmannas (Vokietija) absoliutino valią, laikę ją kosmine jėga, aklu ir nesąmoningu pradu, lemiančiu visas žmogaus psichikos apraiškas. Vėliau šios voliuntarizmo atmainos veikiama gelmių psichologija padarė išvadą, kad žmogaus elgesį lemiantys potraukiai yra iracionalios prigimties. W. M. Wundtas (Vokietija) psichinio prieraišumo aukščiausia išraiška laikė valios veiksmą, ypač apercepciją. W. Jamesas (Jungtinės Amerikos Valstijos) teigė, kad poelgį daugiausia lemia savaiminis valios sprendimas, H. Münsterbergas (Vokietija) tvirtino, kad valia valdo kitas psichikos funkcijas. Voliuntarizmo terminą pirmasis pavartojo vokiečių filosofas ir sociologas F. Tönniesas (1855–1936).