Volker Schlöndorff

Schlöndorff Volker (Folkeris Šlndorfas) 1939 03 03Wiesbaden, vokiečių kino režisierius. Studijavo Sorbonos universitete (politologiją, ekonomiką), Aukštajame kinematografijos institute (IDHEC, abu Paryžiuje). Nuo 7 dešimtmečio pradžioje dirbo režisierių L. Malle’io, J.‑P. Melville’io, A. Resnais asistentu, kūrė dokumentinius filmus. Išgarsėjo vadinamajam jaunajam vokiečių kinui priskiriamu vaidybiniu filmu Jaunasis Terlesas (Der Junge Törless 1966, pagal R. Musilį, Kanų kino festivalio prizas); 8 dešimtmečio antros pusės–9 dešimtmečio pradžios kiti šios krypties filmai: Prarasta Katarinos Blium garbė (Die verlorene Ehre der Katharina Blum 1975, pagal G. Böllį, su M. von Trotta), Skardinis būgnelis (Die Blechtrommel 1979, pagal G. Grassą, Kanų kino festivalio prizas, Oskaras 1980), Klastotė (Die Fälschung 1981).

Volker Schlöndorff

Kiti svarbesni filmai (daugiausia ekranizacijos, daugeliui filmų scenarijus parašė M. von Trotta, kuri 1971–91 buvo V. Schlöndorffo žmona): Michaelis Kolhazas (1969, pagal H. von Kleistą), Netikėtas Kombacho vargšų praturtėjimas (Der plötzliche Reichtum der armen Leute von Kombach 1970), Svano meilė (Un amour de Swann 1984, pagal M. Proustą), Tarnaitės istorija (The Handmaid’s Tale 1990, pagal M. E. Atwood), Homo Faber (1991, pagal M. Frischą), Pabaisa (Der Unhold 1996, pagal M. Tournier, dar rodytas pavadinimu Girių karalius), Tyla po šūvio (Die Stille nach dem Schuss 2000), Devintoji diena (Der neunte Tag 2004). Kūryboje originaliai siejama dokumentinis tikroviškumas ir ekspresionistinis groteskas, intelektualumas ir natūralizmo elementai, nagrinėjama nacizmo apraiškos, socialinių ir politinių procesų įtaka žmonių likimams. Prancūzijos Garbės legiono ordinas (2002).