Voluinė

Volunė (ukr. Volyn), Volýnė, istorinė sritis Ukrainos šiaurės vakaruose, tarp Pripetės pietinių intakų ir Bugo aukštupio baseine. Apima dabartines Voluinės, Rovno ir Žitomyro sritis, Chmelnyckio ir Ternopilio sričių šiaurinę dalį, t. p. Lenkijos Liublino vaivadijos rytinę dalį. 10 a. pabaigoje šioje teritorijoje susikūrė Voluinės Vladimiro kunigaikštystė, jos kunigaikščiui Romanui Mstislavičiui 1199 įsitvirtinus Haliče – Haličo-Voluinės kunigaikštystė. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnus Liubartas, 1322 ar 1323 vedęs Voluinės kunigaikščio Andrejaus Jurjevičiaus dukterį, 1340 tapo Voluinės kunigaikščiu ir prijungė ją prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. 14 a. antroje–15 a. pirmoje pusėje dėl Voluinės vyko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karinė ir diplomatinė kova. 1366 Amžinąja taika dalis Vakarų Voluinės atiteko Lenkijai, 1370 mirus jos karaliui Kazimierui III Didžiajam, Liubartas atsiėmė Voluinės Vladimirą.

stačiatikių vienuolynas Zimne, prie Lugos upės (Voluinės Vladimiro rj.; įkurtas 11 a., daugelis pastatų 15–16 a.)

stačiatikių vienuolynas Zimne, prie Lugos upės (Voluinės Vladimiro rj.; įkurtas 11 a., daugelis pastatų 15–16 a.)

stačiatikių Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų katedra Voluinės Vladimire (12 a.)

1377 beveik visa Voluinė, išskyrus Belzą ir Cholmą, pripažinta Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. 15 a. viduryje Lenkija prisijungė pasienio pilis Bugo vakariniame krante. 1566 sudaryta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Voluinės vaivadija (gyvavo iki 1793). 1569, sudarant Liublino uniją, ji atiduota Lenkijai. Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo 1795 Voluinė tapo Rusijos imperijos gubernija. Lenkijos–Sovietų Rusijos karą užbaigusia Rygos taika (1921) buvo padalyta: didesnė dalis atiteko Lenkijai, rytinė dalis – SSRS (Ukrainos SSR). Nacių Vokietijai 1939 09 pirmajai užpuolus Lenkiją, SSRS kariuomenė užėmė Voluinę (sudaryta Voluinės sritis). 1943–44 Ukrainos sukilėlių armija Voluinėje kovojo su Armija Krajova. Per kovas ir kryptingą vadinamąjį etninį valymą nužudyta apie 60 000 civilių gyventojų, daugiausia lenkų. Po karo beveik visa Voluinė liko Ukrainai.

Dievo Motinos Kazanės ikonos stačiatikių cerkvė Piščioje (Kovelio rj., Voluinės sr.; pastatyta 1801)