Voronež (Vorònežas), miestas Rusijos Federacijos europinės dalies pietvakariuose, į pietus nuo Maskvos; srities centras. 848 752 gyventojai (2020).
Voronežas įsikūręs Okos–Dono lygumoje abipus Voronežo upės; Voronežo pietvakarių pakraščiu teka Donas. Mieste yra Voronežo tvenkinys (vienas didžiausių miesto tvenkinių pasaulyje; plotas 70 km2). Miesto dalis abipus Voronežo upės jungia 1 geležinkelis ir 4 automobilių transporto tiltai. Upių uostas. Per Voronežą eina Maskvos–Rostovo prie Dono geležinkelis ir plentas, Kursko–Saratovo plentas. Tarptautinis oro uostas (į šiaurę nuo Voronežo). Juodoji ir spalvotoji metalurgija, metalo, medienos apdirbimo, statybinių medžiagų, radiotechnikos, elektrotechnikos, aviacijos, chemijos (sintetinio kaučiuko, padangų, plastikų), farmacijos, naftos chemijos, avalynės, odos, siuvimo, tekstilės, maisto pramonė, mašinų (žemės ūkio mašinų, traktorių, ekskavatorių, kasybos įrenginių), geležinkelio riedmenų, automobilių dalių, baldų gamyba. Dvi šiluminės elektrinės (galia 127 MW ir 168 MW).
Voronež
Žemės ūkio (įkurtas 1912), Voronežo (1918), technologijos (1930), architektūros ir statybos (1930), pedagoginis (1931), karo aviacijos inžinerinis (1949), technikos (1955) universitetai, medicinos (1918), miškininkystės (1930), dailės (1971) akademijos, kūno kultūros (1979), moderniųjų technologijų (1992) institutai ir kitos aukštosios mokyklos. Kraštotyros (įkurtas 1894), dailės (1934) ir kiti muziejai, poeto I. Nikitino namas muziejus (1924). Dramos (įkurtas 1802), lėlių (1925), jaunojo žiūrovo (1963), operos ir baleto (1968), kamerinis (1993) teatrai. Filharmonija. Cirkas. Zoologijos sodas (1994). Netoli Voronežo yra gamtos biosferos draustinis (įkurtas 1934).
Architektūra
Apreiškimo katedra (viena aukščiausių Rusijoje; 1586–1620, atstatyta 2009), Švč. Dievo Motinos Užmigimo, arba Uspenijės (17 a., nuo 1946 sandėlis, 1990 renovuota), Kristaus Prisikėlimo (18 a., 1994 restauruota) cerkvės. Šv. Aleksejaus Abakovo moterų vienuolyno ansamblis (17 a., po II pasaulinio karo uždarytas, 1990 grąžintas vienuolėms) su savito plytų ornamento varpine (1620), sodais. Barokiniai rūmai (18 a.).
2271
Istorija
Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1177. 1585 pastatyta tvirtovė gintis nuo Krymo ir Nogajaus totorių. Petro I nurodymu 1695–96 įrengtoje laivų statykloje buvo kuriamas Azovo laivynas. Nuo 1715 gubernijos centras. 17–18 a. plėtoti amatai ir prekyba, 19 a. – žemės ūkio žaliavų perdirbimo pramonė. Geležinkeliais sujungtas su Rostovu prie Dono (1868) ir Maskva (1871). Per Rusijos pilietinį karą 1919 rudenį Voronežo apylinkėse vyko Sovietų Rusijos kariuomenės ir baltagvardiečių kovos. Nuo 1928 srities centras. Per II pasaulinį karą 1942 07–1943 01 Voronežo dešiniakrantė dalis buvo okupuota nacių Vokietijos kariuomenės. Per 20 a. labai išsiplėtė (1897 – 84 000, 1989 – 886 000 gyventojų). 20 a. 6–7 dešimtmetyje pastatyta mašinų, chemijos, elektronikos, statybinių medžiagų pramonės įmonių. Voronežo pakraštyje yra 6–3 a. pr. Kr. skitų kapinynas (Voronežo pilkapynas).
Lietuviai
Iki I pasaulinio karo Voroneže gyveno keliolika lietuvių šeimų (darbininkų, politinių tremtinių). 1915 Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti įgaliotiniai Voronežą išrinko lietuviškų mokyklų evakuacijos vieta. 1915 į Voronežą iš Vilniaus evakuoti Saulės draugijos pedagoginiai ir buhalteriniai kursai, Vilkaviškio berniukų gimnazija. Dalis moksleivių su šeimomis atvyko atskirai. Iš viso atsikėlė 1000–1500 lietuvių mokinių, pedagogų, jų šeimų narių. Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti visiškai išlaikė mokinius: įsteigta 10 bendrabučių (1916 02 juose gyveno 873 mokiniai), 2 siuvyklos, skalbykla, valgykla. 1915 įsteigta M. Yčo berniukų (apie 500 mokinių) ir mergaičių gimnazijos (apie 100 mokinių; abiem vadovavo P. Mašiotas). Nuo 1916 veikė Saulės draugijos parengiamieji, pedagoginiai ir buhalteriniai kursai, 2 dviklasės mokyklos, Vilkaviškio berniukų gimnazija, prieglauda (apie 100 vaikų), nuo 1917 – Mokytojų institutas ir Liaudies universitetas, kontrolės asistentų (rengė žemės ūkio specialistus) kursai. Voronežo lietuviškose mokymo įstaigose ir kursuose dirbo J. Damijonaitis, J. Jablonskis, Juozas Kairiūkštis, S. Kymantaitė‑Čiurlionienė, P. Penkauskas, K. Šakenis, J. Šepetys, M. Šikšnys, B. Untulis, J. Vokietaitis, T. F. Žilinskas ir kiti. Moksleiviai buvo susibūrę į ateitininkų (apie 400 narių), aušrininkų (apie 200 narių), visuomenininkų (marksistų pakraipos; iniciatorius J. Janonis) organizacijas, bešalių lavinimosi kuopelę (apie 80 narių). Veikė mokinių choras (vadovas V. Nacevičius), rengti koncertai ir vaidinimai. Be mokinių, apsigyveno dar apie 2000 lietuvių, dauguma dirbo fabrikuose. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti įgaliotiniai buvo K. Olšauskas (1915–16) ir J. Jesienskis, 1917 atkeltas draugijos centro komitetas, 1917–18 veikė Lietuvių spaustuvė (leistas Lietuvių balsas). Po Rusijos Vasario revoliucijos (1917) suaktyvėjo lietuvių politinė veikla: 1917 03 Voroneže įkurta Lietuvių krikščionių demokratų partijos organizacija, 1917 11 – Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija. Per 1917 11 Voroneže vykusį lietuvių partijų suvažiavimą išsakytas Lietuvos nepriklausomybės siekis. 1917 12–1918 04 čia veikė Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje vykdomasis komitetas. Įsigalėjus sovietų valdžiai 1918 pradžioje lietuviški laikraščiai uždrausti, veikėjai suimti, jų butuose atliktos kratos. 1918 06 pabaigoje į Lietuvą iš Voronežo organizuotai grįžo 1342 karo pabėgėliai.
1981 vienoje Voronežo mokyklų įkurtas J. Janonio lietuvių kultūros ir literatūros muziejus (vedėja N. Tyšaninova). 2004 įsteigta Voronežo lietuvių draugija Naujoji saulė (pirmininkė M. Prudnikova), vėliau – Voronežo lietuvių vietinė nacionalinė kultūrinė autonomija (pirmininkas V. Bartas).