Sèzemanas Vosylius 1884 05 30Vyborg (Rusija) 1963 03 30Vilnius, Lietuvos filosofas. Neokantizmo atstovas. Kilęs iš surusėjusių vokiečių.
Išsilavinimas ir pedagoginė veikla
1903–09 studijavo filosofiją ir klasikinę filologiją Sankt Peterburgo, 1909–11 – filosofiją, psichologiją, pedagogiką, estetiką Marburgo, Berlyno universitetuose (čia jam dėstė H. Cohenas, P. Natorpas, E. Cassireris, H. A. Dielsas, H. Wölfflinas ir kiti). 1915–18 dėstė filosofiją Sankt Peterburgo universitete, 1918–19 – psichologiją ir pedagogiką Viatkos (dabar Kirovas) pedagoginiame institute, 1919–21 – Saratovo universitete; profesorius (1920). 1923–40 dėstė Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 Lietuvos universitetas), 1940–50 – Vilniaus universitete, 1950 apkaltintas antisovietine veikla, nuteistas 15 metų lagerio. 1956 iš Sibiro grįžo į Lietuvą. 1958–63 Vilniaus universitete dėstė filosofijos istoriją, gnoseologiją, estetiką, logiką ir pedagogiką.
Vosylius Sezemanas
Filosofijos pagrindiniai bruožai
Pažiūroms turėjo įtakos N. Losskio intuityvizmas, E. Husserlio ir M. Schelerio fenomenologija, N. Hartmannas ir kiti neokantizmo atstovai. Pagrindinė V. Sezemano tyrimo sfera – pažinimo teorijos klausimai.
Pažinimo teorija
Tyrinėjo subjektyviajam ir objektyviajam idealizmui būdingus pažinimo klausimų sprendimus ir parodė juose slypinčius keblumus. Nors aprašydamas pažinimo reiškinius vartojo fenomenologinį žodyną, bet fenomenologiją kritikavo už subjektyvųjį idealizmą ir imanentiškumą. Jo manymu, fenomenologija būtį klaidingai priskiria tik tam, kas yra sąmonėje. Nepritarė naiviam realizmui, nepripažinusiam subjekto įtakos pažinimui. Savo gnoseologinę koncepciją vadino kritiniu realizmu.
Pasak V. Sezemano, gnoseologijos pagrindinis klausimas yra subjekto ir objekto santykis. Teigė, kad pažinimo turinys kyla iš objekto, bet pažinimas yra subjekto aktas, todėl ir subjektas turi įtakos pažinimo turiniui. Suvokimas yra nulemtas ankstesnių patirčių, sudarytas iš kultūrinės tradicijos suformuotų stereotipų. Kartu pažinimas yra transcendentinis aktas, nes subjektas išeina iš savo ribų pažindamas objektą. Pažinimas turi du etapus: intuiciją (pasyvų juslinį suvokimą) ir logiškai formuotą žinojimą. Todėl empirizmas ir racionalizmas, teigiantys tik vieno kurio nors etapų reikšmę, yra vienpusiški. Teigė, kad yra būtinas dalykinio ir nedalykinio žinojimo skyrimas. Jo nuomone, nedalykinis žinojimas, apimantis psichinių ir dvasinių fenomenų suvokimą, pašalina objekto transcendentiškumą ir padeda išvengti idealistinių išvadų, kurias darė gnoseologija, visą pažinimą supratusi kaip dalykinį žinojimą, t. y. vaizdinius, sąvokas, mintis, idėjas laikiusi realiai egzistuojančiais.
Apibrėždamas racionalumo ir iracionalumo santykį pažinime teigė jų sisteminę vienybę. Pažįstant neįmanoma išvengti iracionalumo, be iracionalumo nebūtų pažangos moksle, filosofijoje.
Etika
V. Sezemano nuomone, dorovės idealas nėra baigtinis – jis tobulėja visuomeninio ir individualaus dorovės pradų priešpriešoje. Individo savitumas ir savarankiškumas yra būtina moralinio progreso sąlyga.
Estetika
Estetiką grindė pažinimo teorijos principais. Pripažino ir objektyvią, ir subjektyvią grožio pusę. Anot V. Sezemano, grožis suvokiamas tik nepaprastu sąmonės nusistatymu, estetinio suvokimo aktai yra nukreipti į jutiminę ekspresyvią estetinio objekto vienybę.
Kultūros filosofija
Kultūros filosofijoje nagrinėjo laiko ir kultūros santykį, darbo fenomeną. Skyrė subjektyviąją ir objektyviąją kultūrą. Teigė, kad objektyvioji kultūra, atsiradusi įkūnijant subjektyviąsias žmonijos galimybes, atsiskiria nuo subjekto ir tampa jam svetimu dariniu.
Kita veikla
Paskelbė filosofijos istorijos veikalų, kuriuose originaliai interpretavo Sokrato, Platono, Plotino ir kitų filosofų mintis. Į lietuvių kalbą išvertė Aristotelio veikalą Apie sielą (1959), jam parašė platų įvadą ir komentarus. Rašė įvairiais Lietuvos kultūros klausimais. Kūrė lietuviškąją filosofijos terminiją. Parašė daugiau kaip 50 Lietuviškosios enciklopedijos filosofijos straipsnių (dauguma jų vėliau perspausdinti Lietuvių enciklopedijoje).
Svarbiausi veikalai
Parašė veikalus: Dialektikos problema (Zum Problem der Dialektik 1911), Racionalumas ir iracionalumas filosofijos sistemoje (Das Rationale und das Irrationale im System der Philosophie 1911), Platono etika ir blogio problema (Die Ethik Platos und das Problem des Bösen 1912), Ritmas ir jo svarba ugdymui ir menui (Der Rhytmus und seine Bedeutung für Erziehung und Kunst 1913), Teorinė Marburgo mokyklos filosofija (Teoretičeskaja filosofija Marburgskoj školy 1913), Estetinis vertinimas meno istorijoje (Ėstetičeskaja ocenka v istorii iskusstva 1922), Sokratas ir savęs pažinimo problema (Sokrat i problema samopoznanija 1925), Idealizmo problema filosofijoje (Das Problem des Idealismus in der Philosophie 1925), Platonizmas, Plotinas ir dabartis (Platonizm, Plotin i sovremennost′ 1925), Grynojo žinojimo problema (Problem des reinen Wissens 1927), Pažinimo problema (Beiträge zum Erkenntnisproblem 3 d. 1927–30), Logika (1928), Gnoseologija (1931), Laikas, kultūra ir kūnas (Vremja, kul′tura i telo 1932), Logikos dėsniai ir būtis (Die logischen Gesetze und das Sein 1932), Loginių paradoksų problema (Zum Problem der logischen Paradoxien 1935), Tuščiosios ir universaliosios klasės šiuolaikinėje simbolinėje logikoje (Pustyje i universal′nyje klassy v sovremennoj simvoličeskoj logike 1962), Estetika (parašyta 1962, išleista 1970).
2271
R: Raštai 2 t. Vilnius 1987–97, Rinktiniai raštai Vilnius 1990, Loginiai ir gnoseologiniai tyrinėjimai Vilnius 2010, Estetika, kultūros filosofija, filosofijos istorija / sudarė ir parengė D. Jonkus Kaunas 2020.