Vròclavo istòrija. Pasak legendų, miestą 10 a. įkūrė Pršemislų dinastijos kunigaikštis Vratislavas I (iš čia pavadinimas). Iki 907 priklausė Moravijos didžiajai valstybei, 907–985 – Čekijai (vokiškai vadintas Breslau), 985–1038, 1042–1138 – Lenkijai (buvo Silezijos ūkio, prekybos, politinis centras). 1000 įkurta Vroclavo vyskupija. 1241 miestą nusiaubė mongolai‑totoriai, 1261 atstatytas, apjuostas gynybinėmis sienomis, suteiktos miesto teisės. 1327–1526 priklausė Čekijai, išsiplėtė, nukentėjo per karus su husitais.
1526–1741 priklausė Habsburgų monarchijai, įsteigta jėzuitų akademija. Per trisdešimties metų karą nukentėjo nuo Švedijos ir Saksonijos okupacijų, maro. Nuo 1741 priklausė Prūsijos karalystei (Vokietijai 1871–1945). Valdant Frydrichui II neteko savivaldos.
1807 Vroclavas pasidavė Napoleono I kariuomenei, kuri sunaikino miesto įtvirtinimus. Po 1809 išsiplėtė, atgavo savivaldą, įkurtas universitetas, pastatyta gamyklų, nutiestas geležinkelis, pastatytas uostas, buvo lenkų ir slavofilų veiklos vienas centrų. 20 a. 3 dešimtmetyje tapo ūkio ir prekybos centru.
1941–45 prie miesto pastatytos 4 nacių koncentracijos stovyklos (1944 jose buvo daugiau kaip 50 000 kalinių), 25 priverčiamojo darbo stovyklos, nužudyta daugiau kaip 8000 žydų. Vroclavas tapo vokiečių pabėgėlių centru, 1944 paskelbtas tvirtove. 1945 01–05 miestą apgulus SSRS kariuomenei mūšiuose sugriauta apie 70 % pastatų, žuvo ir sužeista daug civilių.
Nuo 1945 priklauso Lenkijai. 20 a. 9 dešimtmetyje – vienas svarbiausių Solidarumo veiklos centrų Silezijoje. 1138–1327 Aukštutinės Silezijos, vėliau – Vroclavo kunigaikštystės centras, 1742–1815 – Silezijos provincijos, 1815–1945 Silezijos žemės ir Vroclavo srities, 1946–98 – Vroclavo vaivadijos centras, nuo 1999 – Žemutinės Silezijos vaivadijos ir Vroclavo apskrities centras, turintis apskrities teises.
2271
Breslau; -Vroclavas