vulkãninės dùjos, nuodingos dujos, išsiskiriančios išsiveržiant ugnikalniams ir po išsiveržimų – iš kraterių, ugnikalnių kūgių šlaitų plyšių, lavos srautų arba piroklastinės medžiagos. 90 % vulkaninių dujų tūrio sudaro vandens garai, be jų dar būna CO2, CO, CH4, H2S, SO2, H2, N2, HCl, HF, inertinių dujų, radioaktyviųjų elementų, įvairių cheminių elementų (dažniausiai metalų – geležies, vario, cinko) lakiųjų junginių. Skiriamos dvi vulkaninių dujų grupės: erupcinės (išsiskiria išsiveržiant ugnikalniams) ir fumarolių. Vulkaninių dujų kiekį, komponentų tūrio proporcijas lemia magmos sudėtis. Nuo vulkaninių dujų kiekio priklauso ugnikalnių išsiveržimo pobūdis. Skirtingų vulkaninių sričių vulkaninių dujų sudėtis būna skirtinga. Jų komponentų koncentracija kinta laike; priklauso nuo temperatūros režimo, ugnikalnio išsiveržimo fazės, pvz., veržiantis ugnikalniui vyrauja vandenilio chloridas, išsiveržimo pabaigoje – sieros dujos (veržiasi solfataros), atvėsusiose (temperatūra mažiau kaip 100 °C) fumarolėse – anglies dioksidas (mofetės).
iš angų išsiskiriančios sieros dujos (solfatara)
Vulkaninės dujos sukelia oro taršą, klimato anomalijas, sumažina Saulės spinduliuotės intensyvumą, naikina augaliją ir dirvožemius, kelia grėsmę žmonių gyvybei.