vulkanològija (lot. Vulcanus – romėnų ugnies dievas + gr. logos – mokslas), geologijos mokslų šaka, tirianti vulkanizmo reiškinius, jų atsiradimo priežastis ir padarinius, įtaką Žemės plutos, reljefo formavimuisi. Nagrinėja ugnikalnių susidarymą, raidą, sandarą, paplitimą, išsiveržimo pobūdį, trukmę, aktyvumo etapus, išsiveržusių medžiagų (lavos, pelenų, dujų) sudėtį bei jų pasiskirstymą. Tiria vulkanizmo ryšį su globaliais geologiniais procesais: litosferos plokščių tektonika, kalnodara, žemės drebėjimais. Vulkanologijos tyrimai naudingi ugnikalnių išsiveržimų prognozei, jų teikiamos energijos (hidrotermų, garų šilumos), veiklos produktų panaudojimo galimybėms išaiškinti. Vulkanologijos tyrimų rezultatai taikomi vertingų naudingųjų išteklių (pvz., sulfidinių rūdų) paieškai ir naudojimui. Geologinėje praeityje vykusį vulkanizmą ir jo padarinius nagrinėja paleovulkanologija.
Vulkanologija naudojasi istorinės geologijos, geotektonikos, petrologijos, geofizikos, geochemijos, fizikinės chemijos duomenimis ir tyrimo metodais, galimų išsiveržimų kompiuteriniu modeliavimu.
vulkanologas ima įkaitusios lavos ėminį tyrimams
Ugnikalnių nuolatiniam stebėjimui kuriamos vulkanologijos observatorijos, laboratorijos, mokslo institutai, kurių veiklą koordinuoja Pasaulinė vulkanologinių observatorijų organizacija (World Organization of Volcano Observatories) bei Tarptautinė vulkanologijos ir Žemės gelmių chemijos asociacija (IAVCEI, International Association of Volcanology and Chemistry of the Earth’s Interior). Tyrimų duomenys aptariami tarptautiniuose simpoziumuose, skelbiami specialiuose žurnaluose (Bulletin Volcanologique, nuo 1924, Journal of Vulcanology and Geothermal Research, nuo 1976), dar yra internetinis biuletenis Bulletin of the Global Volcanism Network. Vulkanologijos tyrimai būtini greta aktyvių ugnikalnių įsikūrusių gyvenviečių stichinių nelaimių prevencijai (parengti gelbėjimo bei evakuacijos būdus, įrengti perspėjimo sistemas), ugnikalnių išsiveržimų padariniams įvertinti.
Potencialiose pavojaus zonose esančios vulkanologijos observatorijos perspėja gyventojus apie padidėjusį ugnikalnių magminį aktyvumą arba su juo susijusių žemės drebėjimų tikimybę.
Istorija
Vulkanologijos duomenų yra senovės graikų (Herakleito, Aristotelio, Strabono) veikaluose. Plinijus Jaunesnysis detaliai aprašė Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimą 79 m., bet kaip mokslo šaka vulkanologija susiklostė tik 19 amžiuje.
Pirmosios vulkanologijos observatorijos įkurtos Vezuvijaus šlaituose (Italija, 1845), prie Kilauea (Junginės Amerikos Valstijos, Havajai, 1911), Lasseno kalno (Junginės Amerikos Valstijos, Kalifornijos valstija, 1929) ugnikalnių. Vulkanologiją plėtojo F. Levinsonas-Lessingas, A. Zavarickis, Georgijus Gorškovas (Rusija), F. A. A. Lacroix (Prancūzija), Alfredas Rittmannas (Šveicarija), Gordonas Andrew MacDonaldas (Junginės Amerikos Valstijos).
Lietuvoje
Lietuvoje tiriamos paleoproterozojaus laikotarpio vulkaninės uolienos ir paleozojaus laikotarpio vulkanizmo dariniai.
2276