Vyriáusiasis Lietuvõs išláisvinimo komitètas, VLIK, pasipriešinimo nacių ir sovietų okupaciniams režimams lietuvių organizacija, veikusi Lietuvoje ir išeivijoje 1943–92. Tikslas – Lietuvos Respublikos atkūrimas. Įkurtas kaip antinacinio pasipriešinimo centras, 1943 11 25 Kaune susijungus Vyriausiajam lietuvių komitetui (jam atstovavo J. Audėnas ir B. Bieliukas) ir Lietuvių tautos tarybai (atstovai A. Damušis bei S. Lušys). Komiteto struktūra: pirmininkas, vicepirmininkas, sekretorius, taryba, Karo taryba, Užsienio delegatūra (1944–45), organizacijos ir suvažiavimai (nuo 1955).
Komitetas iš pradžių vienijo beveik visas Lietuvoje tuo metu veikusias politines ir karines organizacijas: Lietuvių frontą (atstovas A. Damušis), Lietuvos darbo federaciją (Juozas Katilius), Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą (J. Deksnys), Lietuvos socialdemokratų partiją (S. Kairys), Nacionalistų partiją (K. Brunius), Tautininkų sąjungą (B. Gaidžiūnas), Valstiečių liaudininkų sąjungą (J. Audėnas) ir Vienybės sąjūdį (B. Kazlauskas).
Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto deklaracija Į Lietuvių tautą, išspausdinta antinacinio pasipriešinimo laikraštyje Laisvės kovotojas (1944 02 16; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
1944 02 16 viešai paskelbus deklaraciją Į Lietuvių Tautą, pavasarį ir vasarą gestapas suėmė komiteto pagrindinius narius. Kurį laiką veikė vadinamasis Mažasis VLIK; jis 1944 05 25 išleido atsišaukimą, bet veiklos neplėtojo. VLIK veiklą sustabdė, jo dauguma narių pasitraukė į Vokietiją tikėdamiesi netrukus grįžti į tėvynę. Pasitraukusieji iš Lietuvos komiteto nariai Berlyne 1944 10 03 sudarė Užsienio delegatūrą, kuri nusprendė veikti komiteto vardu. Persikėlusi į Würzburgą delegatūra atkūrė VLIK. 1945 04 08 įvyko pirmasis atkurto komiteto (sudarė 11 grupių atstovai) posėdis. Atkurtas komitetas rėmėsi partiniu susitarimu, 1945 06 15 paskelbtu protokolu, kuriame teigiama, kad išsilaisvinusi Lietuva bus demokratinė valstybė, ir tapo antisovietinio pasipriešinimo organizacija. Nuolat keldamas Lietuvos laisvės bylą tarptautinėje arenoje VLIK nuosekliai gynė Lietuvos inkorporavimo į SSRS nepripažinimą ir siųsdavo memorandumus bei peticijas Vakarų didžiųjų valstybių ir vyriausybių, t. p. tarptautinių organizacijų vadovams.
1944 atkurta ir veikusi komiteto žinioje ELTA rengė ir platino informacinius biuletenius anglų, ispanų, italų, lietuvių, portugalų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Komitetas bendradarbiavo su Amerikos baltų laisvės lyga, ALT, Amerikos lietuvių tautine sąjunga, Baltų komitetu, Baltų krikščionių studentų sąjunga, Baltų moterų taryba, Lietuvos laisvės komitetu, Pasaulio lietuvių bendruomene, Pasaulio estų taryba, Pasaulio laisvųjų latvių federacija, Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių politine organizacija Sandara.
Baden-Badeno pasitarime (1948) VLIK buvo paskelbtas vadovaujančia Lietuvos laisvinimui iš sovietinės okupacijos užsienyje organizacija. Siekiant koordinuotai veikti 1946 Berne ir 1947 Paryžiuje įvyko komiteto ir Lietuvos diplomatinės tarnybos konferencijos. Po 1946 konferencijos sudaryta Vykdomoji taryba (kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės prototipas) iš VLIK ir šios tarnybos narių. Netrukus iš tarybos pasitraukus jos pirmininkui E. Galvanauskui ir diplomatijos šefui S. Lozoraičiui, jai pirmininkavo V. Sidzikauskas, vėliau – M. Krupavičius, Karolis Žalkauskas, A. Devenienė, J. Glemža. Rūpindamasis lietuvių pabėgėliais VLIK 1945 atkūrė Lietuvos Raudonąjį Kryžių. Komitetas 1949 06 14 paskelbė lietuvius vienijančią Lietuvių chartą, kuri vėliau tapo Pasaulio lietuvių bendruomenės ideologiniu pagrindu. VLIK veiklą finansavo nuo 1943 jam priklausantis Tautos fondas.
Komiteto veikla suaktyvėjo 1955 persikėlus į Jungtines Amerikos Valstijas; pradėti rengti kasmetiniai suvažiavimai – seimai. Telkdamas lietuvių išeivijos politines organizacijas VLIK veikė kaip seimas: įvairiu laiku jį sudarė įvairios organizacijos; 1964 pasirašius komiteto grupių jungimosi protokolą, jam priklausė Laisvės kovotojų sąjunga, Lietuvių fronto bičiuliai, Lietuvių krikščionių demokratų sąjunga, Lietuvių rezistencinė santarvė, Lietuvių tautinis sąjūdis, Lietuvos atgimimo sąjūdis, Lietuvos darbo federacija (ir nuo jos 1948 atsiskyrusi Lietuvos krikščionių darbininkų sąjunga), Lietuvos socialdemokratų partijos užsienio delegatūra, Mažosios Lietuvos rezistencinis sąjūdis, Rytų Lietuvos rezistencinis sąjūdis, Ūkininkų partija, Ūkininkų sąjunga, Valstiečių liaudininkų sąjunga ir Vienybės sąjūdis. 1958 VLIK įkūrė Pasaulio lietuvių bendruomenę. Pats komitetas priklausė Pasaulio baltų sąjungai (nuo 1972).
Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto suvažiavimo Niujorke dalyviai (1955)
20 a. 7–9 dešimtmetyje VLIK įsteigė savo atstovybes Pietų Amerikoje, Australijoje ir Europoje. Komitetas buvo vienas Lietuvos laisvinimo konferencijos (1972) rengėjų, talkininkų skelbiant Europos Parlamento rezoliuciją dėl padėties Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje (1983) ir Baltijos tribunolo (1985) iniciatorių, 1989 pasirašė Gotlando komunikatą. 1990 paskelbus Lietuvos nepriklausomybės Kovo 11 Aktą, VLIK numatė išeivijos pagalbos atgimstančiai Lietuvai programą. Lietuvai tapus pripažintai tarptautiniu mastu, 1991 11 01–03 VLIK suvažiavime Čikagoje nuspręsta nuo 1992 07 01 komiteto veiklą nutraukti.
VLIK pirmininkai: S. Kairys (1943–45), M. Krupavičius (1945–55), J. Matulionis (1955–57), A. Trimakas (1957–64), J. Audėnas, K. Bielinis (abu 1964), V. Sidzikauskas (1964–66), K. J. Valiūnas (1966–79) ir K. Bobelis (1979–92).
Žymesni kiti veikėjai: B. Bieliukas, M. Brakas, A. Damušis, A. Devenienė, B. Gaidžiūnas, S. Lušys, B. Nemickas, J. Pajaujis, K. Jurgėla, D. Krivickas, A. M. Budreckis ir L. Grinius.
Lietuva ir VLIKas Čikaga 1984; J. Banionis Lietuvos laisvinimas Vakaruose 1940–1975 Vilnius 2010; K. Bobelis, J. Aničas VLIK (Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas), 1943–1992: Lietuvos laisvinimo darbų chronologija Vilnius 2011.
2843