vỹšnios, erškėtinių (Rosaceae) šeimos kaulavaisiniai ir dekoratyviniai medžiai bei krūmai. Vyšnios (Cerasus) gentyje apie 150 rūšių. Savaime paplitusios Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje, kitur – auginamos. Kartais vyšnios gentis priskiriama prie dviejų slyvos (Prunus) genties sekcijų (Prunus sect. Cerasus ir Prunus sect. Microcerasus).
paprastosios vyšnios žiedai
Vyšnių lapai lancetiški arba kiaušiniški, dantytu lapalakščio kraštu. Dantelių viršūnėje dažniausiai yra liauka. Žiedai susitelkę į skėtiškas kekes, rečiau pavieniai. Vainiklapiai balti arba rausvi. Vaisius – kaulavaisis. Didžiausią ekonominę reikšmę turi paprastoji vyšnia (Cerasus vulgaris, Prunus cerasius) ir paprastoji trešnė (Cerasus avium, Prunus avium; trešnės), auginamos soduose ir plantacijose dėl valgomų vaisių. Nors šių rūšių vaismedžius žmonės augina daugiau kaip 2000 m., jų sisteminga selekcija pradėta tik 20 a. pradžioje. Vyšnių ir trešnių selekcija nukreipta į vaismedžių savybių, atsparumo biotiniams ir abiotiniams veiksniams, vaisių kokybės gerinimą. Lietuvoje dar auginama krūminė vyšnia (Cerasus fruticosa, Prunus fruticosa), veltininė vyšnia, kvapioji vyšnia (Cerasus mahaleb, Prunus mahaleb), smėlyninė vyšnia (Cerasus besseyi, Prunus besseyi), japoninė vyšnia (Cerasus japonica, Prunus japonica).
Botanikos soduose, dekoratyviniuose želdynuose ir mėgėjų soduose kartais dar auginamos smailiadantė vyšnia (Cerasus serrulata, Prunus serrulata), puošnioji vyšnia (Cerasus speciosa, Prunus speciosa), svyruoklinė vyšnia (Cerasus × yedoensis, Prunus × yedoensis) ir kitos, dažnai vadinamos sakuromis.
Paprastoji vyšnia
Paprastoji vyšnia – kultūrinės kilmės rūšis (manoma, kilusi iš krūminės vyšnios ir paprastosios trešnės hibridų), daugelis jos veislių kilusios iš hibridų su kitų rūšių vyšniomis. Lietuvoje auginama apie 50 paprastosios vyšnios veislių, kurių vaisiai turi apie 15,7 % tirpių sausųjų medžiagų, apie 8,9 % cukrų, apie 1,44 % karboksirūgščių, 59–114 mg/kg askorbo rūgšties, dažinių ir rauginių medžiagų, kumarinų, geležies, fosforo.
Paprastosios vyšnios gerai auga ir dera vidutiniuose ir lengvuose karbonatinguose priemolio dirvožemiuose su vandeniui laidžiu podirviu. Gruntinis vanduo augavietėje turėtų būti ne aukščiau kaip 1–1,5 m gylyje, dirvos silpnai rūgščios arba neutralios (pH 5,5–7). Auginant vyšnias rūgštesnėje dirvoje, ją reikėtų kalkinti. Vyšnios dauginamos atžalomis, skiepijimu, žaliaisiais auginiais. Poskiepiams naudojami kvapiosios vyšnios, trešnės, paprastosios vyšnios sėjinukai. Vyšnios geriau dera nuo šaltų vėjų apsaugotoje vietoje, nes jų žiediniai pumpurai labai jautrūs žiemos šalčiams (pašalę žiedai būna sterilūs). Žiedams kenkia ir pavasarinės šalnos, net nedidelė minusinė oro temperatūra sušaldo žiedo purką. Krūmais auginamos derėti pradeda po 2–3 m., augančios medžiais – po 4–5 metų. Jei neapšąla žiediniai pumpurai ir žiedai, dera kasmet. Derlingumas 30–40 kg iš 1 medžio. Geriausiai dera 15–25 metų.
paprastoji vyšnia su vaisiais
labai vėlyva vyšnių veislė ‘Agera’ (sukurta 2022 Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės institute)
vėlyva vyšnių veislė ‘Coliukė’ (sukurta 2022 Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės institute)
Lietuvoje vyšnios auginamos nuo seno, manoma, veislės ‘Vietinė rūgščioji’ ir ‘Žagarvyšnė’ yra vietinės kilmės liaudies selekcijos veislės. Nuo 1995 Lietuvoje (Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės institute) bandoma išvesti atsparias ligoms, ištvermingas žiemą, tinkamas perdirbti vyšnių veisles. Nacionaliniame augalų veislių sąraše 2023 įrašytos paprastosios vyšnios veislės: ‘Agera’, ‘Coliukė’, ‘Ruoda’. Lietuvoje ankstyvųjų veislių uogos prinoksta birželio viduryje, vėlyvųjų veislių – liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje. Žinomesnės ankstyvosios veislės: ‘Orlovskaja raniaja’, ‘Šalunja’, vidutinio ankstyvumo: ‘Lucyna’, ‘Keleris 16’, ‘Pandy 301’, ‘Verknė’, ‘Vytėnų žvaigždė’, ‘Molodiožnaja’, vėlyvosios: ‘Coliukė’, ‘Kampesuri’, ‘Malinovka’, ‘Minister von Podbielski’, ‘Notė’, ‘Ostheimer Weichsel’, ‘Schattenmorelle’ (‘Lotinė’), ‘Turgenevka’, labai vėlyvos: ‘Agera’, ‘Liubskaja’, ‘Vietinė rūgščioji’; veislė ‘Žagarvyšnė’ turi kelias atmainas, kurios skiriasi uogų prinokimo laiku.
Krūminė vyšnia
Krūminė vyšnia savaime auga Vidurio ir Pietryčių Europoje, Kaukaze, Vakarų Sibire. Lietuvoje reta, auginama botanikos soduose, parkuose. Krūmas nedidelis 0,3–2 m aukščio, išleidžia daug šakninių atžalų, ištvermingas žiemą, atsparus sausrai. Vaisiai smulkūs, plokštoko rutulio pavidalo arba kiaušiniški, šviesiai ar tamsiai raudoni, beveik juodi, rūgštūs, aitroki.
žydinti krūminė vyšnia
žydinti kvapioji vyšnia
Kvapioji vyšnia
Kvapioji vyšnia Lietuvoje auginama kaip dekoratyvinis medis, poskiepis vyšnioms ir trešnėms. Krūmas ar medis 5–12 m aukščio, neištvermingas žiemą. Vainikas tankus, rutuliškas. Šakos plonos, svyrančios. Vaisiai smulkūs, kiaušiniški, tamsiai raudoni, beveik juodi, rūgštūs, aitrūs. Žievė, mediena ir lapai kvapūs. Dauginasi sėklomis, žaliaisiais auginiais. Lietuvoje pasitaiko sulaukėjusių.
Vyšnių ligos ir kenkėjai
Vyšnių svarbiausios ligos: kokomikozė, moniliozė, lapų džiūsna, raganos šluota, kenkėjai: rudmargė vanesa, vyšninis pjūklelis, vyšninis amaras (amarai), vyšninė musė, vyšninis gleivėtasis pjūklelis, vyšninis pjūklelis audėjas, vyšninis cigarsukis.
veltininės vyšnios šakelė su vaisiais
849
2389
-vyšnia