vystymasis

výstymasis, filosofijoje – negrįžtamas, kryptingas, nuoseklus ir dėsningas materialių ir idealių objektų kitimas. Sąvoką išplėtojo dialektinio materializmo filosofijos atstovai (daugiausia F. Engelsas), kurių požiūriu, tikrovė – nuolat kintančių ir nesibaigiančių procesų visuma. Šių procesų savybes nusako dialektikos dėsniai: kiekybės virtimo kokybe, neigimo neigimo ir priešybių vienybės bei kovos. Vystymosi sampratai daug įtakos turėjo G. W. F. Hegelio filosofija ir mokslinės kosmologijos bei evoliucijos teorijų biologijoje ir geologijoje atsiradimas. Dialektinio materializmo atstovai vystymosi sampratą priešpriešino metafizikai ir 18–19 amžiuje įsigalėjusiam požiūriui, kad tikrovė – baigtinis reiškinių pasaulis, veikiantis pagal klasikinės mechanikos principus, tikrovės objektai buvo aiškinami taip, tarsi jie būtų iš prigimties izoliuoti, buvo mėginama atskleisti gryną gamtos daiktų ir reiškinių turinį.