Vytautas Levandauskas
Levandáuskas Vytautas 1943 04 05Kaunas, lietuvių architektūros istorikas. Habil. dr. (hum. m., 2000). Tarptautinės paminklų ir paminklinių vietovių tarybos (ICOMOS) Lietuvos nacionalinio komiteto narys (nuo 1992). 1967 baigė Kauno politechnikos institutą. 1973–93 dirbo Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institute Kaune (nuo 1991 Architektūros ir statybos institutas), 1975–93 Architektūros istorijos sektoriaus vyresnysis mokslo darbuotojas. Nuo 1991 dėsto Vytauto Didžiojo universitete, 1997–2000 Menotyros katedros vedėjas, 2000–02 ir 2008–10 Menų fakulteto dekanas, 2002–08 universiteto Menų instituto direktorius; profesorius (2001). 2005–15 mokslo žurnalo Meno istorija ir kritika vyriausiasis redaktorius ir redakcinės kolegijos pirmininkas.
Tyrimų kryptys – Lietuvos Renesanso ir klasicizmo menas ir mokslas, kultūros paveldas, statybos technikos istorija. Paskelbė daugiau kaip 200 mokslinių straipsnių apie architektūrą, kultūros paveldą.
Knygos
Svarbiausi veikalai: Vilniaus Pilies skersgatvis (1980), Šiaulių renesanso paminklas (1988), Architektas Karolis Podčašinskis (1994), Lietuvos mūro istorija (2012), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūra: Stilių raida (2022).
Su kitais parengė knygas: Vilniaus miesto gynybinė siena (su Irena Jučiene, 1979), Kauno Rotušės aikštė (su Regina Levandauskiene, Žibartu Simanavičiumi, 1981), Vilniaus architektūra (1985), Lietuvos architektūros istorija (3 t. 1987–2000), Kauno architektūra (1991), Napoleonas Orda: Senosios Lietuvos architektūros peizažai (su Renata Vaičekonyte‑Kepežinskiene, 2006), Šiaulių katedra: Istorija, architektūra, dokumentiniai ir ikonografiniai šaltiniai (2009).
Apdovanojimai
Lietuvos mokslo premija (2015), Gedimino ordino Riterio kryžius (2024).
L: Vytautas Levandauskas: biobibliografinė rodyklė Kaunas 2003.
2007