Mačiùika Vytautas 1929 10 31Kaunas 1999 10 14Vilnius, lietuvių rašytojas, skulptorius. 1944 už pogrindinę veiklą suimtas, kalintas Kalinine, Toržoko, Pečioros, Taišeto, Magadano lageriuose; 3 kartus teistas, 2 kartus pabėgo, 1955 paleistas. 1964 baigė Lietuvos dailės institutą (skulptūrą).
Kūryba
Išleido eilėraščių rinkinius Negludinti akmenys (1965), Ritmai (1978), Prorėžos (1980), Duburiai (1983), Atminties vingiai (1987), Vilties valanda (1990). Poezijai būdinga tvirta pilietinė ir dorovinė pozicija, publicistinė raiška. Išleido politinį, istorinį ir autobiografinį romaną Savi ir svetimi (2 dalys 1992–94), kurio personažai – pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyviai, t. p. istoriniai veikėjai (A. Sniečkus, K. Preikšas, A. Gudaitis-Guzevičius, I. Bagramianas ir kiti). Svarbiausi romano įvykiai klostosi Lietuvoje, bet pasakojimo siužetinės linijos tęsiasi iki Maskvos, Vokietijos, Amerikos. Kalba protokolinė, dokumentiškai tiksli, kartais su tam tikra ironija; tokiu pat stiliumi parašytos ir Šiaurės novelės (1996) – V. Mačiuikos gyvenimo kronika.
Vytautas Mačiuika
Parodose dalyvavo nuo 1961; individualios Vilniuje (1971, 1980). Kūriniams daugiausia naudojo bronzą, medį, granitą, marmurą. Sukūrė skulptūrinių reljefų (Poeto Jono Graičiūno portretas 1973), portretinių (Rasa 1968, Poeto Justino Marcinkevičiaus portretas 1977), dekoratyvinių (Šaltinis Palangoje 1970) skulptūrų, antkapinių paminklų (S. Dariaus ir S. Girėno Šančių kapinėse Kaune, su architektais V. Nasvyčiu ir A. Nasvyčiu 1968, Jono Kazlausko Saulės kapinėse Vilniuje 1973), medalių (Vilniaus universiteto profesoriaus Jono Kazlausko portretas 1979, SSRS liaudies artistė Nijolė Ambrazaitytė 1986), monumentų (Janis Zūčis Rygoje 1966, Herkus Mantas Klaipėdoje 1986).
2271